Lietuvos menas

Tema	Anglų kalba
Tipas	Analizė
Aprašymas	Literatūra. Fotografija. Kinas.
Patalpinta	2011-01-16
Parsisiuntė	158
	Parsisiųsti9 KB

Išsamus aprašymas

Literatūra
Lietuvių literatūros istorija gali būti pavadinta tautos dvasinės raidos dokumentu. Joje matome mūsų praeitį - tautinės kultūros užuomazgas, jos brendimą, visuomenei svarbių tiesų ir vertybių kūrybą. Taigi literatūros istorija atspindi tautos sąmonės raidą. Jos laimėjimai rodo visuomenės gyvybingumą, jos gebėjimą išreikšti savo vertybes, spręsti problemas ir atsiliepti į laiko iššūkius. Žymieji literatūros kūriniai jungia kartas ir saugo tautos kultūrinį vientisumą, teikia pagrindus jos tapatybei. Lietuvių kultūra kyla iš valstietiškosios – agrarinės – kultūros šaknų. Joje nuo pat grožinės literatūros pradžios, nuo Donelaičio vyrauja žemdirbio pasaulėjauta, formuojasi atitinkamas mąstymas bei tradicijos, sudarančios esminę lietuviškosios kūrybos tematiką. Lietuvių grožinė literatūra prasideda kaip kolektyvinio valstietiškojo gyvenimo išraiška, teigianti pagarbą žemei, žemdirbiui, jo darbui, kalbai. Valstietiškąją tradiciją lietuvių kultūroje ir literatūroje papildo, bet nenuslopina krikščioniškosios kultūros vertybes, kurios kyla iš antgamtiškumo idėjos ir praturtina ją universalesniais humanizmo idealais. Tarp gamtos ir dvasinės būties pasaulių įsiterpia modernioji istorijos vizija, su kuria lietuvių tauta – kartu su visa žmonija – tarytum juda iš vienos kultūros į kitą, iš primityviosios natūralistinės būsenos į dvasios aukštumas.
Keičiasi visuomenė, o su ja ir literatūra. Modernėjanti lietuvių literatūra sutelkia dėmesį į žmogaus vidų, atrasdama jame nepaprastai intensyvų jausmų ir minčių gyvenimą. Žmogaus individualybei išryškinti kaimo aplinką ir bendruomenišką kultūrą jau netinka, todėl naujas veikėjo tipas vaizduojamas miesto aplinkoje ir siejamas su bendresnėmis civilizacijos vertybėmis. Taip lietuvių literatūroje atsiranda naujos temos ir idėjos, kurios ją priartina prie Europos miestų kultūros.
Fotografija
Dabar klestintis lietuviškosios fotografijos mokyklos stilius konkuruoja su „tyliuoju modernizmu“ bei daugelio jaunų autorių subjektyvumu ar filosofinių minčių išreiškimu banalių objektų kompozicijomis. Pasak menotyrininkės Mildos Šeškuvienės, 7-ojo dešimtmečio kartos kūryboje vyravo buitis, o 9-ojo dešimtmečio kūrybos esmė – būtis. Šią naujojo, vėliau įvardyto kaip postmodernizmas, stiliaus fotografija 1979-1982 Vilniuje ėmėsi kurti grupelė jaunų naujos pasaulėjautos fotografų – talentingų autorių ir vienminčių. Vilniuje tai buvo Algimantas Šeškus, Alfonsas Budvytis, Remigijus Pačėsa, Violeta Bubelytė, Vytautas Balčytis ir vėliau prisidėję daug kitų. Kaune stiliaus pradininkais tapo Arūnas Kulikauskas, Gintautas Stulgaitis, Saulius Paukštys, Giedrius Liagas. 1983-1987 tokio pobūdžio fotografija atsiranda Klaipėdoje, Panevėžyje, Šiauliuose.
Po Pertvarkos ir Atgimimo atsiradus visiškai kūrybinei laisvei, ši kūryba kokybiškai neišaugo, tačiau tapo įvairi, net sueuropiškėjo. Kaip meninės raiškos priemonė įsitvirtino spalva, imta naudoti ir montažai, ir režisuoti pastatymai. Atsigavo portreto, akto, natiurmorto, etiudo žanrai. Paskutiniuosius dešimt metų lietuvių fotografija kartu su senaisiais fotomeistrais garsina Algimantas Aleksandravičius, Vėtrė Antanavičiūtė, Romualdas Cikanavičius, Romas Čekanavičius, Aurelija Čepulinskaitė ir kt.
Kinas

Raktiniai žodžiai

• lietuvos menas
• lietuviu menas
• lietuvos menas referatas