Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė

Tema	Istorija
Tipas	Prezentacija
Aprašymas	PowerPoint pristatymas. Baltai. Karalius Mindaugas. Kunigaikštis Žygimantas. Kunigaikštis Kęstutis. Prekyba ir miestai. Karai ir politika. Liublino unija. Santvarka.
Patalpinta	2010-07-24
Parsisiuntė	254
	Parsisiųsti333 KB

Išsamus aprašymas

Baltų žemės - teritoriniai-politiniai vienetai, XI-XIII a. egzistavę dabartinės Lietuvos,, Latvijos, Lenkijos, (istorinė Palenkė ), Kaliningrades srities. (istorinė Prūsija), Baltarusijos teritorijose, sukurti baltų genčių: prūsų, skalvių, jotvingių, žemaičių, lietuvių (aukštaičių, sėlių, žiemgali., kuršių ir latgalių.

Lietuvos Karalius Mindaugas
Lietuvos Karalius Mindaugas
Mindaugo įsitvirtinimo val­džioje būdai buvo labai įvairūs: besipriešinančių ir stipresnių varžo­vų žudymas ar išvarymas, taikingų ir silpnesnių kunigaikščių verti­mas vasalais, giminystės ryšių panaudojimas. Svarbiausia sėkmės priežastis - visų šių veiklos būdų tinkamas derinimas. Tai lėmė Lietuvos valstybės atsiradimą. Siekdamas iškilti virš kitų, priversti paklusti savo valdžiai, norėdamas išplėsti valdas, įgy­vendindamas asmeninius troškimus, Mindaugas sujungė lietuvius į vieną valstybę.
Iki XIII a. V dešimtmečio pabaigos buvo baigtas pirmasis Lietuvos valstybės kūrimo etapas.
Užkliudęs galingus savo brolėnus Tautvilą ir Edivydą, Mindaugas sukėlė ilgą ir sunkų vidaus karą. Brolėnus parėmė žemaičių kunigaikštis Vykin­tas, Voluinės ir Haličo kunigaikščiai, Livonijos ordinas. Iš pietų bei šiaurės puolama, nevieninga Lietuva atsidūrė sunkioje padėtyje. To­kioje situacijoje atsidūręs Mindaugas sugebėjo suskaldyti priešišką koaliciją, papirkdamas Livonijos ordino magistrą Andrių fon Štirietį ir už tai gavęs krikštą, o vėliau ir karūną. Tačiau didesnė dalis Žemaitijos atiteko Livonijos ordinui.
Krikštas
Mindaugo krikštas 1251 m. buvo istorinių aplinkybių pasekmė, politinis žingsnis. Lietuva krikštui dar nebuvo pribrendusi, tačiau krikštas tapo politiškai naudingu aktu Lietuvai. Mindaugą popiežius pripažino savo vasalu, davė nurodymą karūnuoti karaliumi ir nusprendė steigti Lietuvos vyskupiją. Tai buvo puiki diplomatinė pergalė, apgalvotas politinis žingsnis.
Krikšto sėkmė priklausė nuo Bažnyčios veiklos, dvasininkų. Ta­čiau apie vietinių kunigų rengimą, bažnyčių statybą, žymesnę vysku­po veiklą nežinoma. Matyt Lietuvos krikštas valdant Mindaugui bu­vo tik istorinis epizodas, o ne istorinis reiškinys. Lietuvoje Bažnyčia netapo karaliaus atrama, nes buvo svetimkūnis, kita vertus, Mindau­gas už krikštą padovanojo Žemaitiją, kur jo valdžia buvo nominali, tai yra Ordinas pats jas turėjo užkariauti. Žinoma, 1251-1261 m., ar bent keleto pirmųjų metų taikos laikotarpis Lietuvai buvo naudingas.
Po Durbės mūšio 1260 m. liepos 12 d., sukrėtusio Ordiną, Mindaugui teko apsispręsti ar eiti prieš tautos valią, ar kariauti su Ordinu. Be to, išaugo žemai­čių kunigaikščio Treniotos įtaka. Suvienyti Lietuvos jėgas buvo svar­biau, negu išlaikyti politinį pripažinimą, tačiau Mindaugas norėjo iš­saugoti ir krikščionio reputaciją. Buvo dalinai nutraukti ryšiai su Krikščioniškuoju pasauliu.
Nesėkmės Livonijoje 1261-1263 m. komplikavo Mindaugo ir Tre­niotos santykius, be to, brutalus elgesys su kai kuriais vasaliniais ku­nigaikščiais (pavyzdžiui, pasigrobė Nalšios kunigaikščio Daumanto žmoną) sudarė sąlygas parengti prieš jį sąmokslą. Kažin ar svetimos žmonos pagrobimas buvo svarbiausia priežastis, tuo metu tai buvo įprasta.
Mirtis
1263 m. rudenį Mindaugą (kartu galbūt ir jo sūnus Replį bei Girstautą) nužudė Treniotos vadovaujami suokalbininkai. Viena iš kelių spėjamų Mindaugo žūties vietų yra Agluona (dabar – Latvijoje, į šiaurės rytus nuo Daugpilio). Iškart po Mindaugo žūties Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu pusmečiui tapo Treniota, o 1264 m. pavasari – Mindaugo sūnus Vaišelga.
Nužudžius Mindaugą, Lietuvos valstybė nežlugo. Tai rodė, kad buvo kovojama dėl sosto, jis tapo vertybe. Mindaugo mirtis reiškė pagonybės grįžimą į Lietuvą, konfronta­ciją su Vakarų Europa. Tačiau valstybė buvo išsaugota. Tai ir yra svarbiausias karaliaus nuopelnas.
Žygimantas Augustas – Žygimanto senojo sūnus, Lenkijos karalius (1548 – 1572) ir Lietuvos didysis kunigaikštis (1544 – 1572), paskutinysis Jogailaičių dinastijos valdovas, kurio valdymo metu Lenkijai ir LDK susijungė, sudarydama konfederaciją – Abiejų tautų respubliką. Tai prieštaringa asmenybė. Vieni istorikai jį liaupsina, kiti atsilie­pia kritiškai, neigiamai. Nesutariama dėl politinės veiklos ir istorinio vaidmens.
Jo tėvas buvo Žygimantas Senasis, Motina Bona – Milano kunigaikščio Jono Galeaco Sforcos duktė. Ji buvo Rene­sanso aukštuomenės dama, inteligencija ir temperamentu pranokusi Žygimantą Senąjį.
 Išvaizda, charakteris ir gebėjimai
Augustas gimė 1520 m. rugpjūčio 1 d. Krokuvoje. Jo gyslomis tekėjo Jogailaičių, Sforcų, Alšėniškių, Habsburgų, Aragonų kraujas. Jis buvo vi­dutinio ūgio, dailiai nuaugęs, gerai jodinėjo, valdė ginklą, dalyvavo riterių turnyruose. Didelių tamsių akių brunetas, nešiojo nedidelę barzdelę. Vilkėjo daugiausia juodais rūbais. Iš motinos paveldėjo gabumus, inteligenciją, domėjimąsi kultūra, gal dar perė­mė išdidumą, uždarumą ir atkaklumą. Iš tėvo paveldėjo gebėjimą vadovauti, dosnumą, švelnumą ir žmoniškumą, prisirišimą prie kraš­to ir šeimos tradicijų.
Augustas mokėjo lotynų, vokiečių, italų, lenkų kalbas, buvo geras oratorius. Nuo jaunystės įprato nesiskirti su knyga, jas kaupė. Buvo susipažinęs su to meto literatūra. Vilniuje 1546 m. įkūrė karališkąją biblioteką.
Atidžiai stebėjo reformacijos sąjūdį, jau 1537 m. reiškė simpatijas liuteronybei. Gyvendamas LDK buvo palankus reformacijai, bet ka­talikybės neišsižadėjo, galiausiai tapo religiniu indeferentu. Tikėjo Dievą, sielos buvimą, pomirtinį gyvenimą. Domėjosi burtais, magija, alchemija, taip pat menu. Kaupė meno kūrinius ir rėmė jų kūrėjus. Vilniuje įkūrė karališkąją paveikslų galeriją. Tikroji karaliaus aistra buvo žirgai ir brangenybių kolekcionavimas. Rinko meniškai papuoš­tus ginklus. Žygimantas Augustas gyveno Renesanso epochoje, kai valdovams buvo leista naudotis durklu ir nuodais. Klasta pašalinda­vo neparankius žmones. Buvo abejingas masių skurdui ir nelaimėms.
Pasak Z.Kuchovičiaus, augo egocentrizmui palankioje, moraliniu požiūriu nesveikoje aplinkoje. Nebuvo parengtas valdyti valstybę, nesupažindintas su įstatymais, politinių jėgų santykiu, krašto likimą lemiančiais veiksniais. Valdyti šalį mokėsi vėliau, tapęs valdovu. Auklėjimas, suteikęs domėjimąsi kultūra, pažangios to meto žinios, neįstengė padaryti monarcho, atsakingo už valstybės likimą. Mėgo puotas, šokius, muziką, medžiokles.
Pripažino motinos autoritetą ir buvo nuo jos priklausomas, bet vėliau tapo nepriklausomas, net priešiškas motinai. Santykiai su tėvu buvo ne tokie glaudūs, tačiau vėliau jie šiltėjo.
Gyvenimo pabaigoje tapo atsiskyrėliu, atšalusiu nuo žmonių, kai išgyveno Barboros Radvilaitės mirtį, nusivylė trečiomis vedybomis, sielvartavo dėl konfliktų tarp sosto ir visuomenės. Nors su Barbora Augustas susipažino jaunas, bet jau subrendęs, su tvirta gyvenimo pozicija. Išauklėtas laisvoje, renesansiškoje atmosferoje, inteligentiš­kas, kritiškas ir laisvamanis, nepaisė draudimų ir niekino tradicijas.
Gyveno nesivaržydamas, medžiojo, puotavo, pramogavo su gra­žuolėmis. Dėl dosnumo ir žavumo aplinkinių buvo mėgstamas, bet sugebėjo išlaikyti atstumą. Buvo abejingas valdinių vargams ir skur­dui, niekino minią. Tačiau jau tada susidomėjo ir valstybiniais reika­lais. Tai buvo įdomi, sudėtinga asmenybė, Renesanso žmogus, kuris sumaniai naudojosi gyvenimo žavesiu.
Žygimantas Augustas ir Barbora Radvilaitė
Jie abu priklausė tos pačios kartos eli­tui, buvo vienos religijos, abu išaugo panašioje emocinėje atmosfe­roje. Troškimas pasiekti laimę ir gyvenimo pilnatvę traukė vieną prie kito. Aišku, juos siejo ir kūniška aistra ir daugelis kitų dalykų - me­džioklės, kurias abu mėgo, brangenybių rinkimas, puotos. Opozicija ir priešiškumas, intrigos ir likimas nusisuko nuo laimingosios poros. Tapusi karaliene, neilgai džiaugėsi ne tik karūna, bet ir asmenine laime.
Po žmonos mirties Augustas liko vienas. Neturėjo mvlimo ir my­linčio tėvo. nutolo nuo molinos ir seserų. Visą likusį gyvenimą jis tebemylėjo Barborą ir jos gedėjo. Rengėsi juodai, juodai išmušė kambarius. Vadovaudamasis valstybės interesais, pasitaręs su se­natoriais ir taryba, vedė Kotryną Habsburgietę, pirmosios žmonos seserį. Trečiosios vedybos buvo nelaimingos, kaip ir pirmosios. Vis dėlto, kokie turėjo būti išgyvenimai su Barbora Radvilaite, kokį ne­paprastą žavesį turėjo toji moteris, jei prisiminimai apie ją taip jau­dino vyriškį, kuriam netrūko žemiškų turtų ir malonumų.
Lenkijos ir Lietuvos valdovas
Labai įdomus jo kaip valstybės veikėjo, portretas. 1529 m. Žygi­mantas Augustas buvo paskelbtas LDK valdovu. 1544 m. gavo leidi­mą iš Žygimanto Senojo valdyti Lietuvą, o 1548 m., mirus tėvui, už­ėmė ir Lenkijos karaliaus sostą. Jau valdymo pradžioje susidūrė su labai sudėtingomis problemomis. Karai su Maskvos valstybe vertė didinti karo prievoles ir mokesčius, kurie sukėlė bajorų nepasitenki­nimą. Vis naujų mokesčių įvedinėjimas vertė valdovą ir Ponų tarybą kreiptis į visus bajorus. Tą suvokę bajorai ėmė reikalauti vis naujų reformų. Be to, jie žinojo apie bajorų plačiųjų sluoksnių judėjimą Lenkijoje, kuris iškėlė tam tikrus politinius ir ekonominius reikalavi­mus karaliui. Pavyzdžiui, kad visi turintys žemės valdas, atliktų karo tarnybą, siūlė didinti samdoma kariuomene.
Žygimantas Augustas paveldėjo ir svarbias užsienio politikos pro­blemas: konfliktą su Maskvos valstybe ir nesureguliuotus santykius su Lenkija. Valdymo pradžioje Augustas buvo solidarus su LDK.
nes pagal Jogailaičių nuostatą, suvereni LDK yra valdžios Lenkijoje išsaugojimo garantas. XVI a. 6-7 dešimtmetyje išryškėjo kita proble­ma. LDK viena jau negalėjo apsiginti nuo Maskvos valstybės, todėl didėjo unijos šalininkų gretos. Norėdamas papildyti valstybes iždą, Žygimantas Augusias didžiojo kunigaikščio žemėse 1547 m. pradėjo Valakų reformą, o 1559 m. - valstybinių girių reviziją. 1564-1566 m. buvo padaryta LDK teismo ir administracinė reforma, ją įtvirtino Antrasis Statutas, priimtas 1566 m.
Tačiau bajorijos įtaka vis didėjo, didžiojo kunigaikščio valdžia sil­pnėjo. Išaugus bajorų galiai, stiprėjant Livonijos karui, pasikeitė ir nuomonė apie uniją. XVI a. 7 dešimtmečio reformos iš pagrindų pa­keitė senąją LDK monarchiją. Baigė modernizuoti viduramžišką valstybės ir visuomenės organizaciją. Sudarant Liublino sutartį, Žy­gimantas Augustas, norėdamas palaužti LDK delegacijos pasiprieši­nimą, prie Lenkijos karalystės prijungė Voluinės, Palenkės, Podolės, Braclavo ir Kijevo vaivadijas. Šiais aktais pažeidė priesaiką nemažin­ti LDK teritorijos. Nepatenkino unija ir paties karaliaus. Paskutiniai valdymo metai parodė valstybės vidaus prieštaravimus ir parlamen­tarizmo silpnąsias puses.
Valdymo pabaiga
Jo valdymo laikotarpiui, kaip ir jo asmenybei, būdingas didžiulis prieštaringumas. Valstybės valdymo ir administracijos, teisės ir teis­mų reformos sutvirtino LDK pamatus, paskatino jos raidą. Tačiau užsienio politikos problemos nubraukė šiuos reiškinius. Išaugusi Maskvos valstybės karinė galia privertė sudaryti uniją su Lenkija. Karalius mirė, nesubūręs artimų bendraminčių, savo idėjų puoselė­tojų bei tęsėjų.

Raktiniai žodžiai

• lietuvos didzioji kunigaikstyste
• lietuvos didžioji kunigaikštystė
• didzioji lietuvos kunigaikstyste