Lietuvių tradicijos ir papročiai

Tema	Lietuvių kalba
Tipas	Referatas
Aprašymas	Įvadas. Žiemos šventės. Kalėdos. Užgavėnės. Pavasario šventės. Verbų (palmių) sekmadienis. Velykos.Vasaros šventės. Žolinės. Joninės. Rudens šventės. Vėlinės. Išvada. Naudoti internetiniai puslapiai.
Patalpinta	2009-10-09
Parsisiuntė	656
	Parsisiųsti19 KB

Išsamus aprašymas

Įvadas.


Pirmykščiai žmonės buvo sukūrę nemažai švenčių, kurios buvo grupuojamos į dvi grupes:
vieną jų sudarė šventės, kurių laikas derinamas su astronominiais ritmais ir yra vadinamos Kalendorinėmis;
antros - susijusios su lauko darbų pradžia ir pabaiga – Agrarinės.
Agrarinių švenčių papročiai atsirado dėl žmones supančios gamtos dėsnių nepažinimo, nesupratimo kodėl periodiškai keičiasi metų laikai (žiemą keičia pavasaris – saulės sugrįžimas; pavasarį vasara – žemės darbai, sėja; vasarą ruduo – derliaus nuėmimas; rudenį žiema – atsisveikinimas su saule), o su jais ir darbo sezonai. Baigiantis vienam darbui prasidėdavo kitas: pirmas vagos išarimas, gyvulių išgynimas į laukus, pirmojo javo pasėjimas, šieno suvežimas, rugiapjūtė, derliaus nuėmimas ir t. t. Žemdirbiai tokiom progom ruošdavo iškilmingas šventes, per kurias atlikdavo įvairias apeigas. Per šias šventes buvo sukurtas įvairus, turtingas bei sudėtingas menas, kuris išsivystė iš žmonių filosofinio supratimo.
Buvo išgalvotos antgamtinės būtybės:
dievai,
totemai,
demonai,
augalijos bei gyvūnijos šeimininkai.
Šioms būtybėms buvo aukojamos aukos, kurios turėjo garantuoti gerą derlių, bei apsaugoti namus, gyvulius. Taip pat buvo kuriamos įvairios kaukės ir kostiumai, kurie turėjo būti labai baisūs, kad išgąsdintų įvairias piktas dvasias, raganas, šmėklas, nes pirmykščio žmogaus manymu tai apsaugojo namus, derlių, gyvulius ir juo pačius nuo blogybių.
Sezonų kaitos ir apeigų datos buvo netikslios, tad senovės žmonės sukūrė sąlygas atsirasti kalendoriui, kuris ryškesnius bruožus įgavo su žemdirbystės ir gyvulininkystės plėtra. Pirmiausia buvo sukurtas mėnulio kalendorius, kurio metai susidėjo iš 12 ar 13 mėnesių, tačiau jis nesutapo su žemės darbais ir kalendorinėmis šventėmis. Darbo sezonų laiką žmonės nustatydavo stebėdami dangaus kūnų judėjimą, augmenijos mirimą bei atgimimą, paukščių atskridimą ir išskridimą.











Žiemos šventės

Žiemos šventės daugiau susideda iš kalendorinių švenčių, nes žiemą mažiau žemės ūkio darbų ir žemdirbiai gali atsipūsti.
Pati pirmoji šventė vadinama Adventu (lot. Adventus – atėjimas). Jis trunka nuo lapkričio 30 d. (Šv. Andriejaus) iki gruodžio 25 d. (Šv. Kalėdų). Advento metas kupinas paslaptingumo, netikrumo ir baimės. Pirmykštis žmogus per šį laikotarpį atlikdavo įvairias apeigas, tariamai turinčias garantuoti gerą derlių, bei asmeninę žmonių laimę.
Žmonių tikėjimu, visur slankiojo įvairios dvasios, galinčios pakenkti žmonėms, gyvuliams pasėliams, todėl per Adventą nedirbdavo kai kurių darbų:
nepildavo pagalvių – tikėdami, kad varnos žąsyčius ir kitus naminius paukščius išnešiosiančios;
nekirpdavo avių – manydami, kad pavasario kirpimo vilnos būsiančios kietos bei šiurkščios, be to dobilai augsią reti;
vengdavo dirbti ilgais vakarais, ypač vidurnaktį, esą gali persekioti dvasios.
Vėjuotais Advento vakarais moterys verpdavo linus, tikėdamos jų ilgo ir tankaus pluošto ir taip pat tokie vakarai garantuodavo jų manymu gerą sėmenų derlių. Vyrai per Adventą stebėjo gamtą ir iš jos būrė būsimą derlių: „jei buvo gilu sniego – tikėjosi gero vasarojaus; jei saulėta – laukė gero daržovių derliaus, o ypač gruodžio 8 d. žadėjo gerus kopūstus; šaltas adventas – lėmė karštą vasarą su gausiomis perkūnijomis; esant dažniems atodrėkiams – tikimasi gražaus rugių žydėjimo ir jų grūdinių varpų“.

Raktiniai žodžiai

• lietuviu tradicijos
• lietuviu tradicijos ir paprociai
• lietuvių tradicijos