Lietuvių rašytojai (5)

Tema	Lietuvių kalba
Tipas	Paruoštukė
Aprašymas	Kristijonas Donelaitis. Jonas Mačiulis – Maironis. Jonas Biliūnas. Šatrijos Ragana. Juozas Tumas – Vaižgantas. Vincas Mykolaitis – Putinas. Vincas Krėvė – Mickevičius. Jurgis Savickis. Salomėja Nėris. Henrikas Radauskas. Antanas Škėma. Justinas Marcinkevičius. Juozas Aputis. Romualdas Granauskas. Vanda Juknaitė. Saulius Šaltenis. Bitė Vilimaitė. Sigitas Geda. Marcelijus Martinaitis. Nijolė Miliauskaitė. Judita Vaičiūnaitė. Tomas Venclova. Vytautas Mačernis.
Patalpinta	2007-12-03
Parsisiuntė	4037
	Parsisiųsti10 KB

Išsamus aprašymas

K. Donelaitis – vienas originaliausių Švietimo epochos rašytojų. Sykiu tai lietuvių literatūros klasikas, padėjęs tvirtą grožinės literatūros pamatą. Tai temperamentingas ir jautrus poetas, gerbiantis paprastus kaimo žmones ir puoselėjantis lietuvių kalbą. Šie K. Donelaičio bruožai ypač išryškėja jo iškiliausiame kūrinyje „Metai“. Tai epinė poema apie keturis metų laikus. Daugiausia dėmesio joje skiriama gamtos aprašymui, kurie gretinami su žmogaus gyvenimu, suteikiant jiems alegorines reikšmes, taip pat Mažosios Lietuvos valstiečių baudžiauninkų darbų, papročių vaizdavimu.

J. Mačiulis – Maironis – vienas svarbiausių romantizmo atstovų Lietuvoje, sykiu talentingas rašytojas, kunigas ir poetas. Jis sukūrė vieną gyvybingiausių lietuvių lyrikos tradicijų, kuri tapo atgimimo manifestu. Kūriniuose atskleidė pagrindines romantikų idėjas: meilę tėvynei, praeities aukštinimą, ilgesį bei gamtos grožį. Šie bruožai labiausiai išryškėjo Maironio poezijos rinkinyje – „Pavasario balsai“. Jis įtaigiais poezijos vaizdais ir jautriomis emocinėmis priemonėmis žadino kovos entuziazmą ir prisikėlimo viltį. Epinė poema „Jaunoji Lietuva“ – vaizduoja lietuvių nacionalinio judėjimo eigą, pagrįstą objektyviu konfliktu, įvykių ir charakterių raidos istorija.

J. Biliūnas – itin ryški XIX a. pabaigos – XX a. pradžios lietuvių visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo figūra. Jis pirmasis iškėlė žmogaus vidinį pasaulį į pirmą vaizdavimo planą, tad jį drąsiai galime vadinti lietuvių psichologinės prozos pradininku. Savitas blogio supratimas, naujai traktuojamos dvasinės vertybės, o ypač jų stoka gyvenime suteikė rašytojo prozai savitų bruožų. Geriausiuose jo kūriniuose atskleidžiamas sugebėjimas jautriai, tačiau kartu su išmintinga rimtimi žvelgti į pasaulį. J. Biliūno kūryba labai autobiografiška: dažnai vaizduojama jo vaikystės aplinka, gimtinės kraštovaizdis.

Šatrijos Ragana – Lietuvos tautinio atgimimo ir nepriklausomybės pradžios rašytoja romantikė bei krikščioniškosios asmenybės ugdytoja. Jos kūriniuose vaizduojamas idealistinis pasaulis, įdėmiai žvelgiama į personažų sielą, jausmus bei išgyvenimus. Rašytoja dažnai kalba apie meilę, ilgesį, liūdesį ir nerimą. Įdomiausias bei reikšmingiausias jos kūrinys – „Sename dvare“. Šią apysaką autorė parašė savo gyvenimo pabaigoje, turėdama didelę gyvenimišką patirtį. Dominuojanti apysakos nuotaika – mirties ilgesys

J. Tumas – Vaižgantas – yra vienas reikšmingiausių rašytojų lietuvių literatūroje. Tai iškili ir tauri asmenybė, didelių meninių kūrinių kūrėjas. Geriausiuose savo kūriniuose spalvingai vaizdavo XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios lietuvių visuomeninį gyvenimą, atskleidė būdingus bruožus žmonių psichologijai bei atkūrė etnografinį krašto vaizdą. Kaip tik šitai ir išryškėjo Vaižganto epopėjinio užmojo kūrinyje – „Pragiedruliai“, kurio centre – tautinio sąjūdžio laikotarpis. Šiame romane Lietuva iškyla kaip etninė bendruomenė ar net šeimyna, per šeimas bręsta pilietinė visuomenė ir valstybė.

V. Mykolaitis – Putinas XX a. lietuvių literatūroje užima ypatingą vietą. Šio rašytojo kūryba daugiažanrė: romanai, dramos, lyrika. Visą poeto kūrybą jungia vientisumas bei nuolatinė pastanga išlikti savimi. Toks yra ir jo simbolistinis eilėraščių rinkinys „Tarp dviejų aušrų“. Čia Putino žmogus blaškosi tarp idealo, svajonių ir tikrovės. Rašytojo simbolistiniuose eilėraščiuose ryškus liūdesio, vienišumo bei nusivylimo motyvas. „Altorių šešėly“ – psichologinio pobūdžio romanas. Čia autorius nagrinėja asmeninės laisvės, kūrybos problemas. Jo pagrindinis veikėjas Liudas Vasaris ieško kelio į laisvę.

V. Krėvė – Mickevičius – vienas žymiausių lietuvių literatūros klasikų. Tai universalių užmojų, įvairių žanrų kūrėjas, derinęs realistinį konkretumą ir romantinį pakylėtumą. Pagarba, meilė ir prieraišumas – bene ryškiausi rašytojo asmenybės bruožai, kuriuos galime įžvelgti ir jo kūriniuose. Vienas jų – „Skirgaila“. Tai istorinio pobūdžio drama, paremta XIV a. pabaigos politiniais bei ideologiniais įvykiais Lietuvoje.

J. Savickis – vienas ryškiausių lietuvių literatūros novelistų. Jis kūrė prozą ne idėjai, ne pamokymui, o intrigai, žodžio paslapčiai atskleisti. Netikėtumas, kitoniškumas ir ypatingumas yra šio rašytojo pasakojimo principai. Ypač ryškiai tai atsispindi jo novelėje „...“

S. Nėris – viena ryškiausių XX a. pradžios pirmos pusės poečių Lietuvoje, sykiu talentinga ir žymi romantinės pasaulėjautos kūrėja. Parašė net penkis žymius eilėraščių rinkinius: „Anksti rytą“, „Pėdos smėly“, „Per lūžtantį ledą“, kurie vienas nuo kito skyrėsi lyg diena ir naktis ir atspindėjo jos tuometinę dvasią bei išgyvenimus. Savo jausmo grynumu, formos lengvumu ir melodingumu ji yra tikra čiulbanti lakštingala. S. Nėries lyrikoje didelę vietą užima meilės tema.

H. Radauskas – lietuvių literatūroje užima ypatingą vietą. Jo kūryba artima estetizmui, modernizmui, randama joje ir siurrealizmo bruožų, tačiau poetas nepriklauso jokioms apibrėžtoms literatūros srovėms. H. Radauskas kūrė grožį – tai buvo pagrindinis jo tikslas. Pasitelkdamas gamtos žavesį, jis stengėsi jį perteikti ir savo kūryboje. Nepaprastai plastiški vaizdai bei muzikalumas kuria žaismingą, ironišką ir tragišką poezijos pasaulį. Poetas puikiai geba pasišaipyti iš kasdieniškų situacijų, be to, žvelgiant su ironija į pasaulio absurdą, šis nebeatrodo toks kraupus.

Antanas Škėma – vienas iškiliausių XX a. lietuvių literatūros modernistų išeivių, pasirinkęs gana savitą kūrybos kelią. Jis, kaip ir H. Radauskas, nuodugniai gilinasi į žmogaus emocijas, egzistenciją. A. Škėmos kūriniams būdinga maišatis, kuri apima postmodernizmo niuansus bei siurrealizmo pasąmonės vaizdinių šėliones. Jis atsisako buitinio kasdienybės vaizdavimo ir remiasi „sąmonės srauto“ teorija – vyrauja praeities fragmentai, prisiminimai. Romanas „Balta drobulė“ – vienas geriausių A. Škėmos kūryboje, tad nenuostabu, kad čia atsispindi visa rašytojo ypatumų gama.

Just. Marcinkevičius – lietuvių literatūroje užima savitą vietą. Tai klasikinės lietuvių poezijos tradicijų tęsėjas, netikėčiausių paralelių ir palyginimų meistras, poemų ir poetinių dramų kūrėjas. Jis priklauso tai poetų kartai, kuri ideologinės deformacijos metais literatūrai sugrąžino bendražmogiškąsias vertybes, atgaivino tautinę savimonę ir lyrikos tradiciją. Viena svarbiausių jo dramų – „Mažvydas“. Tai poetinė drama, kurią Just. Marcinkevičius pavadino „trijų dalių giesme“.

J. Aputis – vienas iškiliausių sovietinio laikotarpio moderniosios psichologinės novelės autorius, tęsęs J. Biliūno prozos tradiciją. Jis vienas pirmųjų sovietmečio lietuvių literatūroje pradėjo ieškoti giluminio ryšio tarp individo ir Dievo kūrinių, bendrumo šilumos tarp žmonių. Rašytojas tikroviškai vaizdavo gyvenamojo meto dalykus, socialinę aplinką, kaimo buitį, bet svarbiausia jam – žmogaus išgyvenimai, sąmonės procesai, subtilūs ryšiai su aplinka ir kitais žmonėmis. Tai ir atsispindi jo novelėje „...“

R. Granauskas – prozininkas, dramaturgas, eseistas. Tai rašytojas, kuriam rūpi ne tik mūsų praeities nuoskaudos, bet ir miglota ateities vizija. Žmonijoje egzistuoja socialinė problema, kuri turi dvi puses: ekonominę, materialinę ir dvasinę, moralinę. Pastarosios pusės problematiką šeimoje nagrinėjama visoje R. Granausko kūryboje. Rašytojui svarbi ne tik šeima, jos vidinis grožis, tradicijos, bet ir kartas skirianti atšiaurumo siena. Jis smerkia buvusią santvarką, pripratimą prie alkoholio, ideologiją, kuri pakeitė požiūrį į tėvus, namų dvasines vertybes. Tai ypač išryškėja jo kūrinyje „..“

V. Juknaitė – prozininkė, eseistė ir dramaturgė. Tai rašytoja, kuri negali nutylėti šiandieninės visuomenės problemų, kurios ardo svarbiausią visuomeninį vienetą – šeimą. Tad V. Juknaitė yra visuomeniškai aktyvi ir socialinei bei moralinei problematikai. Jos meninė kūryba kyla iš realių gyvenimo patirčių ir pasižymi turiningu autobiografiškumu. Šios rašytojos kūriniai – tai moteriškas intymumas ir net skausmingas atviras pasakojimas apie moters, motinos ir šeimos santykius. Tai atsispindi jos kūrinyje „...“

S. Šaltenis – prozininkas ir dramaturgas. Tai labai jaunatviškos dvasios rašytojas, lietuvių literatūros kontekste išsiskyręs platesniu kultūriniu akiračiu, minties lankstumu, didesne vidine laisve. Jo kūryba peržengė literatūros ribas – ji gaivino, išjudino ir nušvietė niūroką sovietinės Lietuvos kultūrinį gyvenimą, teikė optimizmo. Tai ypač išryškėjo jo apysakoje „...“

B. Vilimaitė – lakoniškos prozos kūrėja. Rašytojai svarbu ne modernistinė saviraiška, bet objektyvus gyvenimo stebėjimas ir skvarbi socialinės tikrovės ir žmogaus vidinių būsenų analizė. Jai nerūpi gamtos grožio paslaptys bei tautinės kultūros formos, svarbiausia jai – žmogus. Į žmogaus gyvenimą B. Vilimaitė žvelgia paprastai ir aiškiai, stengdamasi kuo teisingiau aprašyti jo šviesiąją ir tamsiąją pusę, vengiant perdėto dramatizmo ir nepagrįsto idealizavimo. Toks yra ir jos kūrinys „...“

S. Geda – tai dabartinės lietuvių literatūros poetas. Jo poetika savita, stilizuotai liaudiška, kartais gana šiurkštoka, kupina drąsių asociacijų. Poeto žmogus, žemė, kosmosas yra lygiaverčiai, to paties lygio simboliai. S. Geda sukūrė savitą poetiką, paremtą vaikiškai fantastiškomis hiperbolėmis, drąsia ir energinga asociacijų kaita. Jis bando žvelgti į pasaulį per svetimas stilistines kaukes ir nuolat plečia savo žodyno, formų, stilistinių manierų spektrą.

M. Martinaitis – šių dienų poetas, eseistas, kritikas bei tautosakos tyrėjas. Jo kūryba įdomi, pilna visokiausių rašymo įvairovių, stilių, netikėtų minties šuolių, kurios sukuria naujas nuotaikas ir prasmes kūriniui. Poeto pamatyti vaizdai, veiksmai, praeitis ir dabartis, lietuvių literatūra ir tautosaka perpinama į naujas literatūros meno kryptis. Jos M. Martinaičio kūrybą nuspalvina modernizmo atspalviu, suteikia absurdiškumo bei ironijos. Tačiau poetas per daug nenutolsta nuo žemdirbiškos pasaulėjautos, kuri išsiveržia gimtų laukų vaizdais, namų aplinkos atsiminimais, vaikystės nuotaikom ir ašarom, kurios žmogų lydi visą gyvenimą, kaskart įgaudamos vis kitokį atspalvį.

N. Miliauskaitė – tai viena savičiausių XX a. poečių, lietuvių lyrikoje užimanti svarbią vietą. Jos poezija – tai tylus ir ramus kalbėjimas apie dvasios patirtis. Santykis su aplinka jos kūryboje turi estetinį požiūrį. N. Miliauskaitė yra intelektuali, gebanti analizuoti poetė. Ji neslepia savo tyrinėjimo įrankių, kalba apie galingą pasąmonės atmintį. Jos požiūris savitas, nes jos atsigręžimas į praeitį nėra prarastojo rojaus nostalgija. Poetės kūriniuose stengiamasi suvokti skaudžios praeities patirtis. Net meilė neiškyla kaip gaivališka jausmų griūtis. Tačiau poezijoje yra nemažai ir šviesių regėjimų.


J. Vaičiūnaitė – viena iškiliausių XX a. antrosios pusės poezijos kūrėjų Lietuvoje. Jos lyrikoje vyrauja vaizduotė ir konstruktyvumas, ypatingą reikšmę suteikiama žodžiui. Didžiausią kūrybos dalį užima vidinės tikrovės eilėraščiai, kuriais reaguojama į būsenas, nuotaiką, muziką, formą, spalvą. Jos poezija kupina daiktiškojo pasaulio vaizdų, kuriuos persmelkia dvasia ir daiktai tarsi ištirpsta ir išsiskaido joje. Poezija ir grožiu J. Vaičiūnaitė paverčia viską, prie ko prisiliečia jos žodis.

T. Venclova – tarptautinio masto poetas, sulaukęs plataus pripažinimo. Tai išskirtinis, išeivijoje gyvenąs kūrėjas, kurio kūrybą kitataučiai taip gausiai verčia į savo kalbas. Jo eilėraščio sandaroje slypi dialogas, būdingi pasakomojo eilėraščio elementai. T. Venclovos poezija yra antitradicinė, paremta ne romantine ar impresionistine, bet lingvistine poezijos samprata. Joje dominuoja įvaizdis susijęs su miestu, kuriame nėra įprastinių kaimo atributų, o gamtos atgarsiai minimalūs.

V. Mačernis – XX a. poetas, kurio kūryba ir asmenybė negali nežavėti. Liūdesiu alsuojantys sonetai, trioletai, eilėraščiai bei mintys – tai neįkainojamas V. Mačernio palikimas. Vienas reikšmingiausių jo eilėraščio rinkinių – ciklas „Vizijos“. Jame poetas ieškojo atsakymų į jaunystėje iškilusius klausimus: kodėl žmogus ateina į šį pasaulį, kokia gyvenimo prasmė? Vizijų ciklas sudarytas iš įžangos, septynių regėjimų ir pabaigos.

Raktiniai žodžiai

• b.vilimaite
• bite vilimaite atsigrezti meileje
• lietuviu literaturos klasikai