Lietuviški keiksmažodžiai

Tema	Lietuvių kalba
Tipas	Referatas
Aprašymas	Kaip lietuviai keikiasi. Keiksmai. Eufemizmai. Lietuviškų keiksmažodžių pavyzdžiai. Išvada. Literatūros sąrašas.
Patalpinta	2008-02-01
Parsisiuntė	1379
	Parsisiųsti10 KB

Išsamus aprašymas

Kaip lietuviai keikiasi




Keiksmai- lietuvių tautosakoje trumpų pasakymų žanras. Keikdamamsis žmogus dažniausiai išreiškia piktus linkėjimus kitam žmogui, susidedąs iš žodžių , turinčių demonišką, šventvagišką ar obscenišką prasmę. Keikimosi pagrindas- visuomenėje galiojančių draudimų (religinių, higieninių, seksualinių ir kt.) Tiems piktiems linkėjimams išreikšti panaudojami žodžiai arba posakiai, kuriuos besikeikiantis laiko pikčiausiais, bjauriausiais, labiausiai įžeidžiančiais ir kurių nesikeikdamas niekuomet nevartotų. Tačiau dabar keiksmažodžiai virto įpročiu, ir dažniausiai vartojami be rimtos priežasties.
Lietuviai buvo prietaringi žmonės, jie garbindovo daugybę dievų ir dievybių, tad, kad dievai būtų pamaloninti aukodavo jiems aukas, kad žmonėms neužtrauktų nelaimių ir prakeismų. Iš senovės buvo manoma, kad keiksmažodžiai išsprūsdavo supykus. Lietuviškuose keiksmažodžiuose susipina įvairių laikotarpių liaudies pasaulėžiūros elementai. Juose išsireiškia senojo pagoniškojo tikėjimo liekanų ir krikščionybės įvaizdžių. Vienur kreipiamasi į senąsias mitologijos būtybes: perkūną, laumes, raganas, kai kuriuos gyvulius. Kitur minimas velnias, pragaras ir pan. Lietuviai tikejo magija, todėl ir prakeismais linkima: “kad tave perkūnas nutrenktų!” , “ kad tu skradžiai žemę prasmegtum!” tokie pikti linkėjimai be reikalo, lengvabūdiškai neištariami, nes žmogus tikėjo, kad linkėjimas tikrai keikiamajam pakenks.
Keiksmai skirstomi į pejoratyvus, tradicinius keiksmus ir įv. Eufemizmus.
Pejoratyvai- neigiamos reikšmės žodžiai ar frazeologiniai junginiai, dažniausiai taikomi žmogui. Jie dažnai išvestiniai arba perkeltinės reikšmės žodžiai (pvz. Kvailys, nevėkšla, liurbis, pusgalvis, dykaduonis,kiaulė, avinas, varna, stuobrys, piemuo, ubagas, ragana ir t.t.)
Formuliniai keiksmai- neigiamos reikšmės kolektyvinės kūrybos formulės, vartojamos iš atminties (pvz. Eik tu į peklą velniams autų skalbti, kad tave perkūnas trenktų negriaudęs, kad tave vilkas papjautų, kad tu kur sprandą nusisuktum, o kad tave bala, eik tu po šimto nelabųjų). Formuliniai keiksmažodžiai susiję su užkalbėjimais, prakeiksmais, bei blogo linkėjimais. Draudžiama minėti su tikyba sisijusius dalykus (Dievą, velnią, pragarą), kai kurias žmogaus kūno funkcijas (tuštinimąsi, dauginimąsi), ką nors skausminga ar pavojinga (ligas, mirtį, perkūniją).
Eufemimzmai- švelniasni, neutralesni šiurkštaus ar nešvankaus žodžio pakaitalai. Vietoj velnias sakoma nelabasis, piktasis, juodukas, skeltanagis, raguotasis. Vietoj rupūžė- rupūs miltai, rūgštėlė ar netgi rūtelė. Pasakymai, kad tave rūtelė! arba žalia rūta! yra eufemizacijos padarinys. Visuomenei laisvėjant keiksmai labai plinta.
Daugelio lietuviškų keiksmų pagrindą sudaro žodžiai: velnias, rupūžė, gyvatė, perkūnas, žaltys. Keikiant tie žodžiai apipinami kitais vaizdiniais žodžiais, sukuriant rūsčius, piktus linkėjimus. Vaizdingesnieji keiksmai padeda geriau išreikšti besikeikiančiojo nuotaiką, sukeldami stipresnį įspūdį keikiamajam.
Keiksmų forma įvairuoja pagal juose išreiškiamą piktumo laipsnį. Patys pikčiausi lietuviški keiksmai yra vadinamieji prakeismai. Juose linkima kitam žmogui baisiausių dalykų: gėdingos mirties, amžinų kančių, baisių nelaimių. Pvz.: “kad tave devyni velniai pagriebtų!”, “kad tu pasikartum ant sausos šakos!”, “kad tavo liežuvis burnoje neišsitektų!”, “kad tave pirmas pavasario perkūnas užmuštų!”.
Plūstamojo pobūdžio keismai yra santūresni. Jais nelinkima nieko lemtingo, netrokštama keršto, o tik išakoma kitam žmogui neapykanta, pasipiktinimas. Tai yra piktas pravardžiavimas arba įkyrėjusio žmogaus varymas šalin. Pvz.: “tu rupūže rauplėta!”, “tu žalčio išnara!”, “tu gyvatės vaike!”, “tu laume prakeikta!”, “tu ragana raguota!”.
Dar kitą keismų tipą sudaro nepikti linkėjimai, panaudojami prakeksmų forma. Tokiuose keiksmuose linkimi dalykai yra visai nebaisūs- už tariamo rūstumo dažnai slepiasi šypsena. Pvz.: “kad tave zuikis subadytų!”, “kad tave dryži paraliai!”, “kad tave naginė prarytų!”, “kad tu šaukšte prigertum!”.
Kartais atskiri keiksmų žodžiai pakeičiami kitais, panašiai skambančiais, tačiau nieko bendra neturinčiais su blogio linkėjimu, pvz.: “kad tave per krūmus!”, “šukos!”. Žmogui pykletėjus ir užėjus norui nusikeikti, susigriebiama, tarsi sustojama pusiaukelėke. Piktas keiksmuo turinys paverčiamas juoku.
Jau iš šių kelių paragrafų matyti, kad lietuviai nebuvo pratę mėtytis šlykščiais, ypač moteris ar kai kuriuos žmonių tarpusavio santykius žeminančiais, žodžiais. Jų keiksmai, palyginus su kitų tautų keiksmažodžiais, yra gana “švarūs” ir “nekalti”, tačiau juose netrūksta sąmojaus ir kūrybiškumo.
Žmonės keismažodžių vartojimo neginia “keikūnas” yra blogas atsiliepimas apie asmenį.

Raktiniai žodžiai

• lietuviski keiksmazodziai
• keiksmazodziai
• lietuviški keiksmažodžiai