Laisvė Kanto etikoje

Tema	Etika
Tipas	Namų darbas
Aprašymas	Laisvė Kanto etikoje. Transcendentalinė laisvė. Išvados. Naudota literatūra.
Patalpinta	2010-01-23
Parsisiuntė	78
	Parsisiųsti11 KB

Išsamus aprašymas

LAISVĖ KANTO ETIKOJE Etika-tai sąvoka,kuri dažniausiai apibūdinama moralės teorija.Remiantis moralės principo paaiškinimais,nesunku parodyti moraliniu požiūriu reikšmingą laisvę(valios laisvę). Mūsų kasdienėje kalboje yra daugybė žodžių,kurios vartojame norėdami išreikšti moralinius dalykus.Kasdieniame diskurse jie funkcionuoja kaip moraliniai žodžiai.Taipvz.„geras-blogas“,“teisingas-neteisingas“,“pareiga“,“sąžinė“,“ištikimybė“ir t.t..Tai,kad apskritai moralius žodžius vartojame ir suprantame,rodo,jog savo kasdieniniame bendravime pasitelkiame išankstinį moralinių dalykų supratimą,kuris,mūsų manymu,yra būdingas mus supantiems žmonėms.Kalbama apie faktą,kad mes savo pačių bei kitų žmonių poelgiams suteikiame moralinę vertę.Žmogiškąjai praktikai priskiriame moralinę reikšmę.Moralinis vertinimas pirmiausia paliečia poelgius,ir tik paskui asmenis bei socialinius darinius dėl to,kad jie yra poelgių rezultatai ir kad juos galima sukurti poelgiais. Moraliniu požiūriu vertindami žmonių elgesį,visada darome prielaidą,kad veikiantis asmuo tam tikra prasme yra atsakingas už savo poelgius.Jis pats nusprendė veikti,ir veikti būtent taip.Jis būtų galėjęs veikti ir kitaip arba iš viso niekaip neveikti.Jis yra atsakingas už savo poelgius.Jeigu asmuo neatsako už savo poelgius ,tai nežinia,kaip moraliniu požiūriu juos vertinti.Remdamiesi kasdieniu išankstiniu supratimu save ir kitus vertiname moraliniu požiūriu reikšminga prasme kaip laisvus,t.y gebančius apsispręsti. Mūsų kasdienis moralės dalykų supratimas moralinį praktikos vertinimą sieja su požiūriu,jog veiksmas turi būti atliktas savanoriškai.Remiantis moralės principo paaiškinimais,nesunku parodyti moraliniu požiūriu reikšmingą laisvę(valios laisvę). Kasdienis kalbėjimas apie laisvę yra daugiareikšmis ir jį reikia suskirstyti.Pirmiausia veikimo ir apsisprendimo laisvę skiriame nuo moraliniu požiūriu reikšmingos (transcendentalios)laisvės. Veikimo laisve vadiname žmogaus išorinę veikimo erdvę,t.y.tas jo veiklos tikslų realizavimo galimybes ir šansus,kuriuos sąlygoja išorinės aplinkybės. Apsisprendimo laisve vadiname žmogaus vidinę (psichinę)apsisprendimo erdvę,t.y. jo sugebėjimą kelti sau tikslus ir,racionaliai tuos tikslus svarstant,rasti kelius jiems pasiekti. Aišku,kad veikimo ir apsisprendimo laisvė yra sąlygota daugeliu požiūrių.Veikimo laisvė priklauso nuo mūsų fizinės konstitucijos,ir nuo įvairiausių ekonominių,politinių,šeimyninių,kultūriniųir kitokių aplinkybių.Apsisprendimo laisvė priklauso nuo mūsų psichinės konstitucijos,taip pat nuo išsilavinimo bei sugebėjimų.Abiem atvejais susiduriame su laisvės pasireiškimo erdvėmis,kur mums atsiveria veiklos ir apsisprendimo galimybės.Žinoma,dauguma žmonių nori turėti kaip galima didesnes laisvės erdves.Jie nori turėti optimalius laisvai pasirinktų tikslų realizavimo ,interesų bei poreikių patenkinimo šansus.Niekas nenori, kad tikslai jam būtų primesti.Apie laisvės pasireiškimo erdves(pirmiausia veikimo laisvės prasme)byloja modernios žmogaus teisės,kurios kaip laisvės teisės yra saugos laisvės,turinčios apsaugoti nuo(politinės ar socialinės)prievartos ir garantuoti veiklos sritis,o kaip pagrindinės socialinės teisės jos privalo užtikrinti socialines prielaidas,kad kiekvienas žmogus turėtų bent minimumą konkrečios laisvės. Veikimo ir apsisprendimo laisvė etiniu požiūriu yra nepaprastai svarbi,nes daugelis dorovės normų įpareigoja mus ne tik gerbti,bet ir skatinti ir plėsti kitų žmonių veikimo laisvę ir apsisprendimo laisvę.Jei moralės principas įpareigoja pripažinti kiekvieno asmens autonomiją siekiant tikslų viešpatijos idėjos,tai jis iš esmės siejasi ir su teisingu veikimo ir apsisprendimo laisvės optimizavimu“protingų būtybių pasaulyje“. Klausimas apie transcendentalinę laisvę iškyla,pavyzdžiui,tada,kai keliame tokius klausimus:kodėl reikalavimas ,kad kiekvienas asmuo gautų veikimo ir pasirinkimo laisvės erdvę,yra teisingumo reikalavimas?Kas sudaro žmogaus teisių moralinį pagrindą?tokie svarstymai rodo asmens transcendentalumą kaip tikslą savaime.Transcendentalinė laisvė yra šio tanscendentalumo aspektas.Čia keliamas klausimas apie priežastį,kodėl veikimo ir apsisprendimo erdvių reikalaujama kaip žmogaus teisių.Remdamiesi Kantu nurodysime transcendentalinės laisvės prasmę ir diferencijuosime jos sąvoką.Jei grynasis protas pats savaime gali tapti praktinis ir jei jis yra pakankamas valios determinavimo pagrindas,tai darosi aišku,kad žmogaus praktika yra platesnė už gamtinio priežastingumo empirinius sąryšius,bet kaip tik šiuo požiūriu ji iškyla kaip nepriklausoma nuo gamtinio priežastingumo.Ši nepriklausomybė pasireiškia autonomija,t.y,tuo,kad transcendentalumas kaip grynasis praktinis protas gali save apibrėžti kaip grynąją valią.Bet ši nepriklausomybė yra laisvė neigiama prasme,o grynojo ir,kaip grynojo,praktinio proto savasis įstatymų leidimas yra laisvė teigiama prasme.Vadinasi,moralės dėsnis išreiškia ne ką kitą kaip grynojo praktinio proto,t.y, laisvės, autonomiją ir autonomija pati yra visų maksimalų formali sąlyga,tik kuriai esant jos gali derintis su aukščiausiu praktiniu dėsniu.Tad moralinė autonomija parodo,kad žmogiška praktika yra ne tiesiog gamtinio priežastingumo sukeltas empirinių antecedentinių sąlygų(išorinių dirgiklių,instinktų struktūrų ir t.t) rezultatas,o skleidžiasi kaip visiškai kitoks ,nei gamtos priežastingumas,kaip iš laisvės kylantis priežastingumas.Kitaip,negu bet kokie empirinių paskatų(materialinių,subjektyvių)determinizmai ,kurie visi būdingi gamtiniam priežastingumui.“proto faktas“rodo,kad yra galima autonomija kaip iš laisvės kylantis savęs determinavimas.Taigi yra galimas savęs determinavimas ,atsirandantis dėl(formalių ,objektyvių,kategorinių,autonominių)determinavimo priežasčių,kurios iš esmės sulaužo gamtinį priežastingumą ir atneša kito tipo priežastingumą,būtent-iš laisvės kylantį priežastingumą.

Raktiniai žodžiai

• kantas apie laisve
• asmens autonomija
• kasdieniai geri darbai