Kultūra ir tauta

Tema	Politologija
Tipas	Referatas
Aprašymas	Įvadas. Esminės kultūros, kaip specifinio reiškinio charakteristikos. Tautos ir kultūros samprata XX amžiaus lietuvių filosofų darbuose. V. Kavolio tyrinėjimai lietuvių kultūros modernėjimo tema. Šiuolaikinės Lietuvos kultūros plėtra ir kai kurių tautiškumo teorijų vertinimai. Išvados
Patalpinta	2011-01-14
Parsisiuntė	105
	Parsisiųsti22 KB

Išsamus aprašymas

Kultūra ir tauta – tai tema, kurią jau keli šimtmečiai įvairiais aspektais nagrinėja pasaulio mąstytojai, filosofai, sociologai. Kultūra tautoje ir kultūra tautoje - kiek šis santykis būdavo įsi-
sąmoninamas, kiek jis tapdavo sprendimų priežastimi, dažnai nulemdavo atskirų regionų ir net valstybių likimus. „Savo kultūros savitumu tauta įdomi pasauliui, o pasaulis tautos vertę matuoja jos kultūros verte.“- kiek nekvestionuotinas šis J. Girniaus postulatas šiandien?
Dabartine reikšme sąvoka „kultūra“ imta naudoti tik XVIIIamžiuje. Kultūros kaip specifi-
nio reiškinio esmines charakteristikas nagrinėjo sociologai P.Bergeris ir T. Lucmanas. Taigi, kult-
ūros kategorija, reikšdama dirbtinius žmonių sukurtus objektus, nusako biologiškai nepaveldimą
bendro žmonių gyvenimo ir veiklos turinį. Kultūros perėmimas yra pagrindinė asmens socializa-
cijos dalis. Individai žmonėmis netampa automatiškai, jiems reikia perimti kultūrą, išmokti dalyvauti socialiniame gyvenime. Sociologijos vadovėliuose (V. Pruskus „ Sociologija“ 2004m , V.A. Matulionis “Sociologija” 2003m) dažniausiai nurodomi penki kultūros elementai: simboliai, kalba, vertybės, normos ir sankcijos. Visuomenių vienovei nusakyti vartojama kultūrinių univer-
salijų sąvoka- tai bendri visų kultūrų reiškiniai.Ypač akcentuotina kultūrinio reliatyvizmo sąvoka: nėra universalių standartų, leidžiančių laikyti vienas kultūras pranašesnėmis už kitas.
Pirmomis analogijomis į tautiškumą galime laikyti jau senovės graikų mitą apie pusdievį Antėją. Jis buvo nenugalimas tol, kol laikėsi ant savo motinos Gėjos, kuri reiškė gimtąją žemę. Vi-
duramžiais T.Akvinietis veikale „Summa“ nurodo, jog žmogus šalia savo pareigų Dievui, privalo
būti ištikimas savo Tėvynei bei tautai. Pirmuoju lietuvių kilmės autoriumi, prabilusiu lietuvių tautos tema, derėtų laikyti Mykolą Lietuvį, kuris nurodė pareigas: mylėti savo Tėvynę ir tautą , atlikti są-
žiningai savo tautines pareigas. („Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“1550m)
XIX – XX amžių sandūroje, nepaprastai sudėtingu lietuvių tautai laikotarpiu, išsikristali-
zavusi tautinė mintis peraugo į politinius siekius atkurti XVIII amžiaus pabaigoje nutrauktą
valstybingumo raidą. 1918m atkūrus Lietuvos valstybę, atsirado prielaidos vystyti tautos, tautos
kultūros idėjas. XX amžiaus pirmojo trečdalio lietuvių filosofai Vydūnas, Šalkauskis, Maciena,
Girnius, Kavolis intensyviai diskutavo tautos ir tautos kultūros temomis pateikdami savitas ir gana
originalias idėjas šia tema.
1990m atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, polemika tautos ir kultūros tema įsižiebė su nauja jėga. O. Voverienė tęsdama prieškario V. Putvinskio- Pūtvio mintis akcentuoja tautinės idėjos
2
gimimo būtinumą. Tačiau šiandieniniame pasaulyje tautiškumas yra vienas labiausiai kvestionuojamų reiškinių. Įdomu, kad Vakarų Europos literatūroje sąvokos „tautiškumas“ iš viso nėra. Tačiau vakariečiai skiria dvi sąvokas: „nacionalizmas“ ir „etniškumas“. O štai R. Neimantas
drąsiai keičia sąvoką „tauta“ į „nacija“ ir ragina galvoti ne tik apie tai, kaip gyvename, bet ir apie tai, kaip gyvensime, kaip įveiksime atsilikimą ir susitapatinsime su pasauliu. Mokslo tyrimų prioritetinėse kryptyse, paskelbtose 2002m raginama atsisakyti etnokultūros gynybinio požiūrio, saviizoliacijos, siekti, kad nacionalinė kultūra susikalbėtų su kitomis kultūromis išlikdama savita, nes tik tokie mes esame įdomūs pasauliui.

























3


ESMINĖS KULTŪROS, KAIP SPECIFINIO REIŠKINIO
CHARAKTERISTIKOS


Kultūrą, kaip biologiškai paveldimą žmonijos atmintį, bandyta apibūdinti įvairiai: kaip lokalių elgesio ir suvokimo stereotipų sistemas, antropologinių ir evoliucinių universalijų rinkinius ir kt. Tačiau civilizaciją pamažu pradėta atskirti nuo kultūros Civilizacija ėmė reikšti socialinę visuomenės sąrangą, o kultūra- dvasinę žmogaus raidą .Dabartiniu metu kultūra suvokiama ir vartojama įvairiomis reikšmėmis. JAV antropologas M.Harris kultūrą suvokia kaip bendrą visuomeniškai įgytą gyvenseną, būdingą grupei žmonių, kurie panašiai mąsto, jaučia ir elgiasi. V. Kavoliaus teigimu, ,,kultūra yra viskas, kas žmonių pagaminta, ir tai, kas jiems ką nors reiškia’’.E. Gellneriui kultūra reiškia idėjų, ženklų, asociacijų ir bendravimo būdų sistemą. Dažniausiai vistik kultūra suvokiama kaip socialinio žmonių gyvenimo turinys. Kalbant apie socialinio gyvenimo turinį tikslinga išskirti tokius pagrindinius jo modalumus: aprūpintas gyvenimas, socializacija, komunikacija, apibrėžti veiksmai ir tarpusavio sąveikos. Daugelis kultūros antropologų yra pabrėžę, kad kultūra materializuojama įvairiomis objektyviomis praeities ir dabarties formomis, ir realus jos egzistavimas reiškiasi tik žmonėms tarpusavyje sąveikaujant bei informatyvia, turininga kaita. Tai reiškia, kad nepaisant kultūros objektų kilmės, kalbama apie socialinį, o ne individualų specifinįreiškinį. Taigi, kultūros kategorija, reikšdama dirbtinius žmonių sukurtus objektus, nusako biologiškai nepaveldimų bendro žmonių gyvenimo ir veiklos turinį. Kultūrai priskiriama ir visa materialinių objektų, idėjų ir pavyzdžių, jų gamybos technologijų, nuolatinių ryšių tarp žmonių ir jų reguliavimo mechanizmų, visuomenės gyvenimo vertinimo kriterijų organizuota sistema.

Raktiniai žodžiai

• tauta ir kultura
• tautos savitumas
• kultura ir tauta