Kodėl socializacijoje yra svarbiausia žmogaus savybė - aktyvumas? (2)

Tema	Psichologija
Tipas	Analizė
Aprašymas	Kodėl socializacijoje yra svarbiausia žmogaus savybė - aktyvumas? Socializavimo procesas. Socializacijos sąvoka. Įtaka socializacijai. Mokykla. Bendraamžių grupės. Šeima.
Patalpinta	2006-02-01
Parsisiuntė	547
	Parsisiųsti8 KB

Išsamus aprašymas

Šiuolaikinėje visuomenėje vaikas auga nedidelėje šeimoje. Anksčiau jaunų žmonių visuomeninė padėtis labai priklausė nuo tėvų socialinės padėties. Šiandien taip nebėra, visuomeninė jaunų žmonių padėtis tokiu mastu nuo tėvų socialinės padėties nebepriklauso, tačiau vistiek šeimos aplinka palieka gilių žymių.
„Dauguma tyrinėtojų (G. Andrejevą, 1998; I, Berhman, 1995) socializaciją susieja su vaikystės periodu, kai išmokstama pagal bendrus pavyzdžius ir požymius, kai pripažįstamas panašumas su kitais žmonėmis gyvenant visuomenėje kaip žmonių bendrijoje.“ Didelę įtaką turi asmenybės struktūros ypatumai (aktyvumas, motyvacija, vertybių sistema, įtaigumas, charakterio tipologiniai ypatumai, neurotiškumas ir kitos konatyvinių procesų kintamosios), kurie priklauso ir nuo trikdančiai veikiančių socialinių veiksnių. Į savo visuomenę ir kultūrą įaugančio vaiko santykis su aplinka yra aktyvus, t.y. vaikas ne pasyviai ,,sugeria" aplinką, bet vystosi nuo pat pirmųjų dienų ir jo sąveika su supančia aplinka būna aktyvi.
„Ypač aktyvus socializavimo procesas vyksta ankstyvojoje vaikystėje. Vaikas yra visiškai priklausomas nuo jį supančių suaugusių žmonių. Jis visiškai pasiduoda suaugusiųjų valiai. Jam tenka prisitaikyti prie aplinkos, išmokti elgtis taip, kaip elgiasi kiti jį supantys žmonės. Galbūt tokia vaiko būklė ir nulemia tai, jog šiame amžiaus tarpsnyje vyksta pats intensyviausias socializacijos procesas" Mano nuomone daugiau nei trečdalis vaikų dėl įvairių priežasčių nesugeba socializuotis ir jų aktyvumas iš esmės būna susijęs su asocialios veiklos formomis. Įtakos turi ne tik transformuotų asmenybės bruožų visuma (susiformavusios negatyvios nuostatos, pakitusi vertybių skalė, šeimos ugdymo sistemos poveikis, gyvenimo globos įstaigose trukmė ir patyrimas bei kt.), bet ir kai kurių vaikų grįžimas į tą pačią socialinę aplinką, iš kurios ir buvo patekta į globos ar režimines institucijas (gimta vieta, šeima su jos specifiniu gyvenimo būdu, draugų, dažniausiai propaguojančių asocialų gyvenimą, ratas, minimalios galimybės konkuruoti darbo rinkoje ir kt.).
Nagrinėjant socializacijos sąvoką, reikia atsižvelgti į žmogaus veiklos lemiamą įtaką socialinei raidai, nes individo aktyvumas yra kaip atspara nepageidaujamam aplinkos poveikiui. Todėl socializacija galima suprasti kaip procesą, kuris vyksta tam tikrų žmogaus veiksmų dėka ir turi tam tikrus tikslus. Tačiau socializacija - tai ne tik besiformuojančios asmenybės aktyvumas, bet ir socialinės aplinkos poveikis jai. Mano nuomone vaikystėje daugiausia įtakos turi šeima, vėliau į socializaciją įsitraukia mokykla, bendraamžių grupės, taip pat turi įtakos žiniasklaida, darbas ir įvairūs kiti socialiniai dariniai.
„Itin aktyviai socializacijai vaikystėje įtakos turi žmogaus prigimtis (natūra), kuri pamažu stiprėja ir atsiskleidžia tik nuolat sąveikaudama su aplinka. Todėl žmogaus socializacija gali būti apibūdinama kaip „besitęsianti vaikystė" , jeigu ją siesime su tokia žmogaus savybe kaip nuolatinis domėjimasis aplinka, tiesiogiai perimant socialinę patirtį.“

Raktiniai žodžiai

• aktyvumas
• socializacija
• zmogaus savybes