Kas yra meilė?

Tema	Lietuvių kalba
Tipas	Rašinys
Aprašymas	Kas yra meilė? (Pagal Antano Vaičiulaičio romaną "Valentina"). Išradinėjam meilę.
Patalpinta	2008-10-24
Parsisiuntė	2238
	Parsisiųsti7 KB

Išsamus aprašymas

Kas yra meilė? (Pagal Antano Vaičiulaičio romaną "Valentina")

Išradinėjam meilę

Salomėja Nėris yra pasakiusi: "Meilė kaip mirtis neišvengiama." Apie meilę sukurta daugybė dainų, nufilmuota galybė filmų, parašyta aibės knygų... Šis žodis magiškai atsikartoja daugelio lūpose visuose pasaulio kampeliuose. Tačiau, ko gero, paaiškinti meilės esmę dar sunkiau nei mirties. Na, bent jau abi jos neišvengiamos...
Tiek internete, tiek ir daugelyje kitų informacijos šaltinių mėtosi labai daug meilės apibūdinimų bei teorijų. Tačiau man jos atrodo kurtos kažkokiu dirbtiniu būdu. Taigi "chemijai galas", kaip sako toje banalioje reklamoje. Nusprendžiau paklausti, ką apie šio žodžio reikšmę mano viena mano pažįstama mergina, kuri turi daug panašumų su Antano Vaičiulaičio romano pagrindine heroje. Štai ką man atsakė šių dienų Valentina: "Mylėti tikriausiai reiškia turėti savo angelą sargą žemėje, šalia savęs..." Iš tiesų ši paprasta ir natūrali mintis pasako kur kas daugiau nei filosofų Sfinkso mįslės.
Minėtoje frazėje galima įžvelgti tai, ką aš vadinčiau meilės esme - rūpestingumą kitam žmogui negailint savęs. A. Vaičiulaičio romane "Valentina" Antanas labiausiai reikiamu momentu atstūmė Valentiną, kuriai jis buvo paskutinis prieglobstis. Šiuo atveju Antanas ne tik nebuvo Valentinai angelu sargu, bet ir netiesiogiai ją pražudė. Ne veltui sakoma, kad meilė - ištisa moters gyvenimo istorija ir tik epizodas vyro gyvenime. Taigi ne be reikalo teigiama, kad Antanas Valentiną mylėjo.
Būtent todėl manau, jog meilė nebūna ideali. Nėra ideali ji ir romane. Du jauni žmonės jautė gilius dvasinius jausmus vienas kitam ir iš pradžių atrodė, jog jų meilė išsiskleis gražiausiu raudonos rožės žiedu. Tačiau Antanas savo pasąmonėje buvo nutapęs tobulą Valentinos paveikslą ir negalėjo susitaikyti, jog ji nėra tokia, kokią jis įsivaizdavo ir garbino. Čia dalinai pasireiškė Antano meilė - jis netobulą Valentiną matė kaip deivę. Vis dėlto sakyčiau, jog meilė - ne besąlygiškas garbinimas. Kartą viename filme štai ką pareiškė mergina vaikinui, kuris teigė ją garbinąs: "Aš nenoriu būti garbinama, aš noriu būti mylima". Taigi ir čia Antano ir Valentinos santykiai nebuvo idealūs, tačiau svarbesnis juos siejęs dvasinis ryšys.
Aš ir pats tarsi alchemikas ieškau filosofinio akmens - išradinėju meilės savybes. Tačiau tai tarsi vaivorykštė ir kiekvienas pasirenka vis kitą spalvą ar atspalvį. Vytautas V. Landsbergis kartą yra pasakęs, jog jei myli savo antrąją pusę kaip prostitutę, tuomet esi prostitutas, bet jei myli kaip deivę, tuomet pats esi dievas. Meilę suprantu kaip begalinį atsidavimą, norą tik geriausio kitam žmogui, negalvojant apie savo ambicijas ir principus. Salomėja Nėris ne veltui meilę sulygino su mirtimi. Juk galiausiai tuo ir baigėsi dviejų jaunų žmonių meilė romane "Valentina".
Kol viso pasaulio filosofai, režisieriai, rašytojai ir visi kiti stengiasi ir toliau stengsis įmantriausiais žodžiais apibūdinti meilę, aš galiu paprasčiausiai pasakyti, jog tas jausmas atrandamas bėgant laikui. Kiekvienas kažkada sutinka žmogų, kuris jam būna tarsi angelas sargas, šalia kurio gali pasijusti saugiai. Kad ir kokia meilė būtų, ji neišvengiama. Kaip ir mirtis...


Apie meilę sukurta daugybė dainų, nufilmuota galybė filmų, parašyta aibės knygų. ....
Romane „Valentina” (1936) pagrindinė herojė miršta, nepajėgusi suderinti meilės jausmo neturtingam literatui su pareiga tėviškei, kurią ji privalo gelbėti iš skolų, tekėdama už turtingo inžinieriaus. Tačiau konfliktas tarp vidinės laisvės potroškių ir socialinių aplinkybių prievartos yra daugiau lėtai judančios fabulos schema negu pagrindinė kūrinio ašis. Romano centre - meilės jausmo poezija, išgryninta ir suidealinta kaip vienintelė žmogiškos būties kulminacija. Antanas, drovus, nuolat dvejojantis ir svyruojantis literatas, pirmą kartą pamilo moterį. Jo psichika - tokia pat trapi ir elegiška, kaip J. Aisčio eilėraščio lyrinio subjekto - jautriai rezonuoja menkiausias nekaltų susitikimų ir pašnekesių smulkmenas. Skaistus Lietuvos vidurvasaris - pastovi kūrinio melodinė linija - atkartoja, išplečia ir supoetina kiekvieną meilės jausmo virptelėjimą: mylimosios veidas matomas pro lapus prasiskverbusiuose spinduliuose, kaip impresionistų paveiksle; laimingas vyras, grįždamas vakare į namus, nurenka nuo kelio pailsusias bites, kad jų nesumindžiotų genamos karvės; mylimiesiems išsiskyrus, dangus apsiniaukia, ir kyla audra. Susiliedama su gamtos pavidalais, meilė tampa tiesiog begalinio grožio apraiška. Reflektuojančiam jaunam literatui ji yra ne tiek erotinis, kiek estetinis išgyvenimas. Grožio jutimas - pagrindinė prizmė, per kurią žmogus stebi pasaulį ir suvokia pats save. Lietuvių romano raidoje tai buvo naujas regėjimo taškas. „Valentina" - perdėm lietuviškas meilės romanas, išreiškiantis suidealintos meilės ilgesį, jos dvasinį grožį ir poeziją.
A.Vaičiulaitis kūrė poetinį romaną, kuriame žmogus matomas ne iš išorės, kiek iš vidaus, kur jo esmė tik nujaučiama, bet nepaaiškinama išorinių aplinkybių, kur svarbu ne tiek perteikti įvykių eigą, kiek estetiškai išgyventi kiekvieną detalę. „Valentinos" pasakojimas beveik be fabulos. Poetišku gamtos stebėjimu - savotiška uvertiūra - prasideda beveik visi romano skyriai. Gamtos vaizdu užsklendžiama kiekviena psichologinio vyksmo atkarpa įgauna poetinio simboliškumo. Pagrindinis kūrinio herojus - poetas įeina į gamtą kaip į pasaulio visumą, ir gamtos išgyvenimas jam yra egzistenciškai svarbus, net dominuojantis.

Raktiniai žodžiai

• kas yra meile
• kas yra meile rasinys
• rasinys apie meile