Kas yra literatūra

Tema	Lietuvių kalba
Tipas	Konspektas
Aprašymas	Kas yra literatūra. Literatūra ir menas. Literatūra ir kalba. Literatūra ir tikrovė bei jos pažinimas. Literatūra ir skaitytojas. Kūrybos/suvokimo objektyvumas ir subjektyvumas. Kūryba/suvokimas ir socialinė priklausomybė.
Patalpinta	2006-01-23
Parsisiuntė	1105
	Parsisiųsti16 KB

Išsamus aprašymas

Į, atrodo, gana paprastą klausimą, kas yra literatūra, vienareikšmiškai atsakyti sunku ir, matyt, neįmanoma dėl nuolat kintančios literatūros, to, kokia būtent raštija ja laikytina, sampratos. Tam, jog suprastume problemos sudėtingumą ir priežastis bei tai, dėl ko mūsų keliamas klausimas toks nelengvas atsakyti, į literatūrą būtina pažvelgti keliais svarbiais aspektais: literatūra kaip žodžio menas, literatūros ir kalbos santykiai, literatūra ir tikrovė bei jos pažinimas, literatūra ir skaitytojas, kūrybos ir suvokimo priklausomybė nuo socialinės rašytojo ir skaitytojo aplinkos, kūrybos ir suvokimo objektyvumas bei subjektyvumas ir kt. Apibendrinus keleto tyrinėtojų pastebėjimus, jau iškart galima pasakyti, jog universalaus literatūros apibrėžimo neįmanoma pateikti dėl kelių svarbiausių priežasčių: 1) dėl adresato, skaitančio tekstą, subjektyvaus vertinimo, jo įdėto individualaus turinio (prasmės) bet koks tekstas gali sąmonėje virsti literatūra; 2) vienokius ar kitokius tekstus literatūra vadiname remdamiesi savo epochos vertybine skale, kuri ilgainiui gali kisti; 3) dėl kalbos daugiareikšmiškumo, kintamumo, kai kurių kitų priežasčių pačiame tekste iš esmės nėra nieko, kas signalizuotų, jog tai literatūrinis diskursas (tekstas kontekste), ir bergždžios yra pastangos literatūra pavadinti, tarkime, vien fiktyvius dalykus pasakojančius, pragmatinės naudos neturinčius, ar tokius, kurie pasižymi aktualizuotu kalbos priemonių vartojimu, tekstus. Kodėl taip yra, čia ir pabandysime pasiaiškinti, nagrinėdami literatūros fenomeną ką tik minėtais aspektais. Literatūra ir menas. Literatūros kaip žodžio meno problema detaliai atskleidžiama V. Zaborskaitės jos knygoje „Literatūros mokslo įvadas“ . Literatūrologė teigia, jog išeities taškau savo sampratai pasirinkdama estetiką, grožinį tekstą jį laiko estetiniu objektu, literatūra sukeliančia mums visų pirma estetinį jausmą – tam tikrą jutiminį dirginimą, ypatingą emocinę būseną, malonų susijaudinimą, džiaugsmingą nustebimą, susidomėjimą ir pan. Estetinis objektas nuo neestetinio skiriasi tuo, jog patirti estetinį visiškai nepragmatišką, nuo praktinių-utilitarinių tikslų atsietą jausmą yra pagrindinė ir vyraujanti jo funkcija, tuo tarpu kai neestetinis objektas, pvz., obuolys, gali sukelti ir grožio pajautą, bet šio objekto ji nėra pagrindinė, vien atsitiktinė, nespecifinė. Pasižymi meninė kūryba ir dar viena svarbia savybe – medžiagos apdorojimu ir tam tikru tos medžiagos diktuojamu organizavimu, o literatūros toji medžiaga būtų kalba. Tačiau, kaip nurodo „Literatūros teorijos apybraiža“, meniškumo kriterijus toli gražu nėra universalus, nes „ši lemtingiausia kategorija (...) suvokiama epochos socialinių, ideologinių, psichologinių, estetinių sampratų komplekse, ji kiekvienoje nacionalinėje kultūroje klostosi pagal skirtingas tradicijas, todėl reliatyvi“ . Į įvairias metodologijas besigilinantis anglų tyrinėtojas T. Egletonas, palaikantis neomarksistinę ideologiją, turi panašų požiūrio tašką . Grožine literatūra jis laiko kažkuriuo fiksuotu momentu visuomenėje „didžiai vertinamą rašymo būdą“, t. y. būda laikomą menine kūryba, nepaisant to ji daugiau ar mažiau vykusi, aukščiausios rūšies veikalas, ar antrarūšis. Taigi vienus raštus laikome praktiniais reikaliniais raštais, kitus – menu, literatūra, tačiau tas vertinimas turi galimybių pakisti iš esmės, kardinaliai, ir tai, kas vienu metu vienur laikoma literatūra, kitur ar kitu metu gali ja nustoti būti, o, anot „Literatūros teorijos apybraižos“ autorių „kaip žodžio menas |literatūra| tiesiogiai priklauso nuo atskiro laikotarpio kultūros konteksto, nuo to kaip atskira visuomenė įsivaizduoja meną, ko iš jo tikisi ir laukia“. Literatūra ir kalba. Literatūrinį diskursą nuo kitokio teksto mes dažnai atskiriame iš savito kalbos vartojimo, kalbotyros šaka stilistika daugelyje atveju skirią ir atskirą funkcinį stilių, tačiau ar kalba yra tas kriterijus, kuriuo remiantis visada galima skirti literatūrą nuo neliteratūros? Jausdami išskirtinį kalbėjimo būdą, galime jausti, jog turime reikalo su literatūra, tačiau kinta ir kalba, todėl jos aktualizuotas vartojimas taip pat nėra kažkoks universalus literatūros požymis, ką anot T. Eagletono pirmieji pastebėjo rusų formalistai, laikę meninį kalbėjimą nukrypimu nuo normos, kalbos deformacija, suintensyvėjimu, daugiasluoksniškumu, apgaulingumu, daugiaprasmiškumu ir kt., ką vadino kalbos susvetimėjimu. Visgi „formalistai (...) pripažino, kad normos ir nukrypimai kinta sulig socialinio ir istorinio konteksto kaita – šia prasme „poezija“ priklauso nuo mūsų buvimo vietos ir laiko“ . Be to, nukrypimų nuo normos esama visokių, ne visi jie – poezija ar literatūra. Anglų literatūrologo pateikiamas pavyzdys labai tinkamai nusako literatūros ir kalbos santykį. Sakykime, surandame išnykusios civilizacijos, apie kurią nieko nežinome, tekstą ir prieš mus uždavinys atsakyti į klausimą, ar tai esanti literatūra, ar tai poezija. Taigi vien forma, ypatinga kalbos vartosena pati savaime dar nieko nesako, ypatingai kalba vartota ir senuosiuose reikaliniuose raštuose, pvz., antikos eiliuotuose mokslo traktatuose ar baroko epochos dalykiniuose laiškuose. Įdomus V. Zaborskaitės literatūros ir kalbos ryšių nusakymas. Ji mano, kad kitų meno sričių kūrėjai dirba su beforme žaliava, kùria tarsi iš nieko nereiškiančių gamtinių objektų ar materijos formų, o rašytojas operuoja kalba, kuri jau pati yra kultūros produktas, turi reikšmę, yra sistema. Tyrinėtoja skiria tris literatūros požymius: vaizdumą, išmonę ir specialią kalbos organizaciją. Speciali kalbos organizacija siekia literatūrinio teksto muzikalumo, o kita literatūros savybė būtų vaizdingumas, taigi literatūra kalbos organizavimu artima muzikai, siekimu vaizduoti – dailei, bet operuoja ji ne bereikšmiais garsais, o žmonėms prasmingais jų junginiai, tačiau galimybe tiksliai ką nors pavaizduoti aprašymas jokiu būdu negali prilygti piešimui. Literatūrai ir neliteratūrai skirti kalba nepakankamas specifikos įrodymas atrodė net Aristoteliui, kaip sako „Literatūros teorijos apybraiža“, o taip esti dėl to, jog kaip jau užsiminta pradžioje, kalba, jos vienetai patys savaime neturi literatūriškumo požymių. Visgi apybraižoje bandoma nusakyti tam tikrus požymius lyginant mokslinį (sąvokinį) kalbėjimą su meniniu (vaizdiniu). Šiuolaikinei mokslinei kalbai būdinga loginė intonacija, meninei – emocinė. Meninio kalbėjimo tikslas tad esantis kelti emocijas. Tačiau matyt nė nereikia aiškinti, jog emocijos – taip pat labai subjektyvus dalykas, pvz., ne viskas kas vienam juokinga, gali būti juokinga kitam. Literatūra, naudodamasi kalba, kaip ką tik sakėme, kuria vaizdą, reflektuoja tikrovę, tačiau tas vaizdas turi mums kažką sakyti, estetiškai veikti jausmus ir intelektą, bet ši literatūrinio teksto kalbos specifika ir paskirtis – taipogi nėra universalus ir nekintantis dalykas.

Raktiniai žodžiai

• kas yra literatura
• kas yra literatura?
• kas yra literatūra