Kalba

Tema	Lietuvių kalba
Tipas	Rašinys
Aprašymas	Kas yra kalba? Natūralioji kalba. Dirbtinė kalba. Pagrindinės kalbos funkcijos. Kalbos sritys. Kalbos supratimas. Aktyvusis bei pasyvusis žodynas. Kalbos rūšys. Šnekamoji kalba. Dialogas. Išorinė bei vidinė kalba. Kalbos poveikis.
Patalpinta	2008-10-31
Parsisiuntė	935
	Parsisiųsti12 KB

Išsamus aprašymas

Kalba – tai ženklų sistema, atliekanti pažintinę (informacijos gavimo, perdirbimo, išlaikymo), išreiškimo (ekspresinę, norų, tikslų, jausmų), bendravimo (komunikacijos, informacijos perdavimo, dvasinio bendravimo) funciją. Manoma, kad pasaulyje yra apie 3 000 kalbų.
Skiriamos dvi kalbų rūšys. Natūralios kalbos – kalbos, susikūrusios istorijos raidoje kaip žmonių bendravimo priemonė. Būtent jų yra tokia gausybė. Dirbtinės kalbos – žmonių sukurtos specialiais tikslais: skirtingomis kalbomis kalbančių žmonių bendravimui palengvinti (labiausiai paplitusi esperanto, interlingva, volapiukas, ida ir kt.), mokslo reikalams (algoritmų, informacijos paieškos).
Kalbą, kaip ženklų sistemą, jos struktūrą, funkcionavimą, raidą ir atskirų kalbų grupių ryšius tiria kalbotyra.
Psichologija tiria kalbas kaip pažinimo, mąstymo ir bendravimo priemonę.
Bendraujant taip pat dalyvauja mimika ir gestai. Tačiau tai tik pagalbinės kalbos priemonės kaip ir intonacija. Bendraujant jos atlieka gana ribotą vaidmenį. Jei nebūtų žodinės kalbos, vien gestais ir mimika minčių perdavimas būtų labai ribotas, o mąstyti būtų apskritai neįmanoma. Nors beždžionių mimika ir gestai yra labai įvairūs, mokslininkai N. Voitoniui ir N. Tich nepavyko jų išmokyti vaizduojamųjų gestų.
Keitimasis mintimis bendraujant yra nuolatinis, gyvybinis žmogaus poreikis. Jis užtikrina bendrus veiksmus profesinėje veikloje, kovojant su gamtos jėgomis, bendraujant šeimoje ir visais kitais atvejais vienaip ar kitaip reguliuoja žmogaus veiklą.
Kalbėdamas žmogus savo mintis praneša kitiems žmonėms ir paskatina juos vienaip ar kitaip veikti. Kreipdamasis į kitus žmones jis pasako naujienas, moko, siūlo, pažada, pataria, prašo, reikalauja ir pan.
Paprastai skiriamos dvi pragrindinės kalbos funkcijos: pranešimas ir paskatinimas veikti. Ta pati kalba gali atlikti abi funkcijas ir, be to, tai viena, tai kita gali vyrauti. Pavyzdžiui, pasakymu ,,Atėjo gydytojas“ pranešama, kad atėjo gydytojas; tą patį pasakius klausiamąja intonacija ..Atėjo gydytojas?“ aišku, kad pokalbio dalyvis skatina atsakyti į klausimą.
Pranešimas ir skatinimas priskiriami kalbos bendravimo (komunikatyvinei) funkcijai, nes abiem atvejais vyksta žmonių tarpusavio sąveika. Pranešimo funcija dar skirstoma į įvardinimo (nominatyvinę) ir sprendimo (prediktyvinę). Žodžiai vartijami tikrovės daiktams ir reiškiniams pavadinti, bet vieni pavadinimai kalbos dar nesudaro. Mintims ir sprendimams reikšti būtinai reikalingas toks žodžių derinys, kuriame būtų nurodytas sprendimų tarinys.
Žodžius, kurie yra išskirtinė dirgiklių rūšis, suvokiame tada, kai juos susiejame su daiktais, kuriuos šie žodžiai žymi. Kadangi tam tikri žodžiai daug kartų sutampa su atitinkamų daiktų suvokimu, tarp vienų ir kitų reiškinių žmogaus sąmonėje susidaro ryšiai. Taip žodis įgyja apibrėžtą dalykinę ar prasminę reikšmę, juo pažymimi tam tikri tikrovės daiktai ir reiškiniai. Kaip tik todėl daiktai ir reiškiniai vėliau žmogui gali sukelti atitinkamą kalbos reakciją. Visa tai atsiranda tik žmonėms bendraujant.
Mintis perteikiant kalba dalyvauja dvi šalys – ta, kuri kalba ir išreiškia mintį, ir ta, kuri jo klausosi – priima mintį. Kalbėtojas atrenka minčiai reikalingus žodžius, juos jungia pagal gramatikos taisykles ir ištaria. Klausytojas suvokia kalbą ir vienaip arba kitaip supranta ja išreikštą mintį. Taigi abiejų pokalbio dalyvių sąmonėje vyksta panašūs, tačiau kartu skirtingi dalykai.
Informaciją perduodančiam asmeniui pirmiausia kyla mintis, susijusi su ikikalbine situacija. Vėliau ta mintis koduojama, formuluojama žodžiais, jų junginiais ir pagaliau pasakoma garsiai.
Informacijos priėmėjas priima garsinį signalą, jį suvokia, atkoduoja, t. y. garsiai išreikštus žodžius susieja su daiktais bei reiškiniais ir atkuria minties prasmę.
Svarbu yra grįžtamasis ryšys, t. y. kaip nors parodyti tai, ką suprato informacijos priėmėjas. Tada informacijos siuntėjas sužino, ar teisingai buvo suprasta jo mintis, ar ją dar reikia papildomai paaiškinti.
Kalbantys žmonės vienas kitą supras tik gerai mokėdami kalbą. Kalboje skiriamos garsinė (fonetinė), žodinė (leksinė) ir gramatinė sritys. Kiekviena jų turi savas sistemas, o jų tarpusavio santykiai sudaro bendrą kalbos sistemą. Norint išmokt kokią nors kalbą ir ja bendraujant reikia perprasti tos kalbos sistemą.
Gimtosios kalbos garsų sistemą vaikas perpranta per 1,5-2 metus bendraudamas sus suaugusiaisiais. Žmogus, kelerius metus kalbėjęs tik gimtąja kalba, taip įpranta tarti žodžius, kad jam nelengva perimti kitos kalbos garsų sistemą, todėl nesunkiai skiriame mūsų kalba kalbančius kitataučius dėl jų tarimo ypatumų, t. t. akcento. Be to, gimtosios kalbos garsus išskirti žodyje taip pat daug lengviau nei svetimos.
Pavyzdžiui, vokiečių kalboje nėra garso ,,ž“, todėl vokietis lietuvišką žodį ,,žalias“ ištars kaip ,,šalias“ ir pan.

Raktiniai žodžiai

• kas yra kalba
• kas yra kalba?
• kalbos funkcijos