Justinas Marcinkevičius (2)

Tema	Lietuvių kalba
Tipas	Rašinys
Aprašymas	Justinas Marcinkevičius. Justino Marcinkevičiaus kūrybos bruožai. Poetinė drama "Mažvydas".
Patalpinta	2007-04-11
Parsisiuntė	7182
	Parsisiųsti4 KB

Išsamus aprašymas

Justinas Marcinkevičius į literatūrą atėjo praėjusio amžiaus VI dešimtmečio viduryje ir kartu su Janina Degutyte, Alfonsu Maldoniu, Algimantu Baltakiu laikomas „30 – ųjų metų gimimo“ kartos atstovu. Ši karta lietuvių literatūroje ypatinga tuo, kad po ideologinės deformacijos metų atgaivino tautinę savimonę, sugrąžino į literatūrą bendražmogiškas vertybes, neoromantinį literatūros apmąstymą. Svarbiausios temos: tėvynė, tauta, istorija, kalba, žemė. Svarbiausioji tautos atrama – GIMTOJI KALBA, lietuviškas žodis. Būtent gimtoji kalba ir lietuviškas žodis jo kūryboje ir iškeliamas kaip didžiausios vertybės. Žmogus yra suaugęs su kalba, su tauta, tėvyne, gimtine. Šios temos yra ryškios ir poezijoje, ir poetinėse dramose, kuriose autorius apmąsto lietuvių tautos istorinį kelią bei likimą. Vienas gražiausių Justino Marcinkevičiaus kūrinių – draminė trilogija „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“. Šiame kūrinyje išryškėja, jog yra trys svarbiausi elementai: valstybės sukūrimas, rašto, knygos atsiradimas ir dvasingo žmogaus ugdymas, kurie ir nulėmė Lietuvos išsikristalizavimą.
Poetinė drama „Mažvydas“ yra antroji trilogijos dalis. Veiksmas vyksta XVIa., kai gimė lietuvių raštija. Pagrindinis kūrinio veikėjas – pirmosios lietuviškos knygos autorius M. Mažvydas. Dramoje svarbiausi ne išoriniai įvykiai, o vieno žmogaus išgyvenimai, siejami ne su asmeninėmis problemomis. Mažvydo rūpestis – Lietuva, knyga, raštas, noras kultūriškai suvienyti abu Nemuno krantus. Mindaugas kūrė Lietuvos valstybę, o Mažvydas – dvasinę jos teritoriją. Jo sukūrta pirmoji lietuviška knyga padėjo pamatus lietuvių literatūrai, išgelbėjo lietuvių tautą nuo dvasinio žlugimo. Mažvydas – kenčianti, abejojanti asmenybė. Jis suvokia savo kaltę mylimai moteriai ir prarastam sūnui, jo gyvenimas – pareiga žodžiui, jo Dievas – žodis. Kaip žmogus jis nelaimingas, praradęs mylimąją, vedęs nemylimąją iš pareigos, nesusilaukęs su ja vaikų. Dramos KULMINACIJA yra III dalyje, kai Mažvydas sužino, kad Kasparas jo sūnus. Labai svarbus dramoje Mažvydo pokalbis su Vilentu, kur išryškėja Mažvydo požiūris į gyvenimą, tai tarsi jo paties gyvenimo ir darbo apibendrinimas.
Rašydamas poetinę dramą autorius rėmėsi istoriniu kontekstu. Kadangi apie Mažvydo biografija tėra labai mažai duomenų, tai Justinas Marcinkevičius ją interpretuoja laisvai.

Raktiniai žodžiai

• justinas marcinkevicius mazvydas
• marcinkevicius mazvydas
• justinas marcinkevicius interpretacija