Juozas Aputis

Tema	Lietuvių kalba
Tipas	Rašinys
Aprašymas	Juozas Aputis. Juozo Apučio kūrybos bruožai.
Patalpinta	2007-04-11
Parsisiuntė	3974
	Parsisiųsti9 KB

Išsamus aprašymas

Juozas Aputis kaip ir Romualdas Granauskas, Radzevičius priklauso 1935ųjų – 1940ųjų rašytojų kartai, kuri į lietuvių literatūrą atsinešė senojo kaimo nykimo patirtį, vaikystės prisiminimų nostalgiją. Juozas Aputis vienas pirmųjų prabilo apie senosios kartos dvasinius rūpesčius dėl senųjų tradicijų ir vertybių likimo. Svarbiausiomis vertybėmis, kurias reikia perduoti jaunajai kartai, jis laiko žmogiškumą ir dvasingumą. Didelę reikšmę kūriniuose turi atmintis. Ji tampa gyvenimo atsvara – vaikystės ir jaunystės išgyvenimuose ieškoma orientyrų kaip gyventi pakitusiame pasaulyje, todėl daugelis kūrinių pagrįsti vaikystės išgyvenimais. Jo kūrinių siužetinis lygmuo nesudėtingas, atrodo nieko svarbaus neatsitinka, istorijos dažniausiai paprastos, kasdieniškos, tačiau potekstejė juntamas stiprus psichologinis veikėjų išgyvenimas. Svarbių įvykių nėra, juos, kaip ir būdinga lyrinei prozai, pakeičia situacija: išoriškai tarsi nieko svarbaus neatsitinka, tačiau kažkas vyksta žmogaus jausmų pasaulyje, jo sąmonėje. Situacija visada susijusi su pagrindinio veikėjo apmąstymais, prisiminimais, jausminiu pasaulio įvertinimu. Išoriškai žmogus ramus, jis sėdi, lėtai juda, tačiau ištiesų yra apimtas nerimo. Dažnai griebiasi to darbo, kurį atlikti nebūtina arba jo veiksmai beprasmiški. Tada ir atsiranda sąsajos su tais dalykais, kurie nematomi ir yra kažkur anapus kasdieniško žmogaus.
Ryškus Juozo Apučio kūrybos bruožas – autobiografiškumas. Jo kalbėjimo būdas, ne viena gyvenimo istorija yra iš vaikystės ir jaunystės kaimo. Ne mažiau svarbus ir kitas bruožas būdingas lyrinei prozai – asociatyvumas, kai pamatytas vaizdas sukelia vaizdus (pvz.: du rausvi žiburiai primena vaikystėje patirtą emocinį išgyvenimą susidūrus tamsoje su vilku. Novelėje šviečiančios vilko akys).
Juozo Apučio novelėse ryškūs laiko, mirties, gyvenimo prasmės, kelionės motyvai. Kelionė dažnai tampa dvasinio nerimo, dvasinio tobulėjimo simboliu ir yra neišvengiamai susijusi su laiku – kelionė trunka laike, eikvoja jį, todėl dar atsiranda praradimo motyvas. Kai kuriose novelėse kelionė reiškiasi dvejopai: ir reali kelionė į gimtąsias vietas ir žmogaus gyvenimo nuo gimimo iki mirties metafora. Labai dažnai keliaus į vaikystės ir jaunystės žemę suteikiančios personažui pačių intensyviausių išgyvenimų.
Juozo Apučio kaip ir B. Radzevičiaus kūryboje ryški namų ir pasaulio opozicija. Namai – tai vaikystės laikas – tėvas, motina, brolis, kaimynai, arklys, karvė, šuo. Buvimas namuose – prasmingas ir jaukus. Pasaulis įkūnija pažinimo troškulį. Jis traukia, vilioja, bet pagaliau tampa priešiškas žmogui, ardo jo fizinę ir dvasinę harmoniją. Miestas dažnai tapatinamas su susvetimėjusia, agresyvia civilizacija, degradavusia morale, nesulaikomai tekančiu laiku.
Labai svarbi Juozo Apučio novelėse esamo ir prarasto laiko opozicija. Nors kūrinio veiksmo laiaks neilgas, tetrunkąs valandą ar minutes, tačiau jį išplečia prisiminimai. Mintimis grįžtama į prarastą laiką, prarastą erdvę, prie pradžios, prie ištakų į vaikystę, gimtuosius namus. Praėjęs laikas ir erdvė idealizuojami, ten žmogus jaučiasi saugus ir turtingas, nes jį supa didinga ir amžina gamta. Inteligentai, kurių problemas iškėlė civilizuoto gyvenimo būdas, savo dvasinių krizių metu, atsiduria tėviškėje.
Juozo Apučio kūriniuose pabrėžiamas žmogaus jautrumas, dvasingumas, teisingumas, sąžiningumas, labai dažnai novelių įtampos šaltiniu tampa konfliktas tarp žmogiškumo, dvasinio tyrumo ir niekšybės, brutualumo.
Išskirtinis vaidmuo novelėse tenka pasakotojui. Būtent jis, o ne kuris nors kitas personažas yra autoriaus minčių ir požiūrių reiškėjas.
Juozas Aputis išleidęs ne vieną novelių rinkinį. Gražiausios sudėtos į rinkinį „Gegužė ant nulūžusio beržo“. Be novelių autorius išleido apysakų knygas „Tiltas per Žalgę“, „Skruzdėlynas Prūsijoje“, romaną „Smėlynuose negalima sustoti“.

Raktiniai žodžiai

• aputis
• juozas aputis
• svieciancios vilko akys