Jis ir ji

Tema	Lietuvių kalba
Tipas	Rašinys
Aprašymas	Pasakojimas apie jos ir jo susitikimus. Meilė. Skyrybos.
Patalpinta	2010-06-20
Parsisiuntė	63
	Parsisiųsti16 KB

Išsamus aprašymas

...Ji staiga atsimerkė ir ilgai žiūrėjo į lubas, tada atsigulė ant šono ir vėl užmigo.
Ryte kaip kasrytą suzvimbė žadintuvas. Ji pramerkė akis, išjungė žadintuvą ir vėl užsnūdo.
Po keliolikos minučių staiga pašoko iš lovos ir nė pati nesuvokdama nubėgo prie lango.
Lauke...lauke pilna sniego, balta, balta.
-Pagaliau!,- sušuko ji.- Jau maniau niekad nepasirodys pirmasis sniegas.
Diena prabėgo nejučia. Ji nusprendė griūti į lovą pagreibus knygą. Bet staiga išgirsta telefono skambutį, tačiau neišdrįsta pažiūrėti kas skambina. Ilgai neskambėjas mobilusis nutyla, tačiau po kelių minučių, vėl pradeda skambėti. Telefono ekrane išvydusi nepažįstamąjį numerį iškart supranta, TAI JIS. Širdį perveria keistas jausmas. Nė nepajutusi ji atmetė skambutį ir paskendusi mintyse, ilgai mąstė ko jam staiga prireikė.
-Hm, tikriausiai vėl neturi ką veikti. O gal visgi jis pasiilgo ir trokšta pamatyti mane? Ne, ne, ne. Tai neįmanoma, tikriausiai eilinį kartą likau paskutinėje vietoje ir skambina, nes prarado viltį su kažkuo kitu.-Ji dar labiau susimąstė.
Telefonas supypsi nuo jo gautosios žinutės. Jai knietėjo ją perskaityti, bet nesiryžo. Kelios sekundės ir ji jau skaitė trumpą sms žinutę „Labas vakaras. Galbūt galėtumėte atsiliepti?“. Vos perskaičius jis vėl skambino. Ji pakėlė, tačiau negalėjo pratari nė žodžio.
- Ei, ar TU čia? Negirdi manęs?, - klausė jis. Tada ji tyliu balseliu atsakė:
- Taip, labas, kažko norėjai?
- Kas nutiko Tau? Trugdau?
- Viskas gerai, sakyk ko reikia...
- Na...norėjau pasiūlyti susitikti, pasiilgau Tavęs.
- Sunku patikėti. Kur susitinkame?
- Tu pyksti?
- Ne,-užkimusiu balsu pratarė ji.
- Visgi sutinki susitikti?
- Mažiau klausinėk, kur?
- Nebūk tokia pikta. Prie parko po trisdešimties minučių, tinka?
- Tinka, - ir ji padėjo ragelį ir suglumus susiruošė ir išskubėjo link parko.
Kai ji atėjo jis jau laukė. Ji pasisveikino rimtai ir žiūrėjo pro jo petį kažkur į tolį. Tuomet jis ją apsikabino ir stipriai suspaudė glėbyje. Ji išsprūdo iš jo glėbio ir abėjingai pasižiūrėjo, bet netikėtai jos žvilgsnis susidūrė su jo ir jos veidas nušvito nepakartojama šypsena. Tada jiegu ėjo susikibe už rankų ir nepratarė nė žodžio, nes žodžių jiems nė nereikėjo. Jie sustojo ir lyg maži vaikai puolė mėtytis sniegu, statyti sniego senelius, bei voliotis sniege. Sniegas buvo šlapias, bet jiems tai nerūpėjo. Nerūpėjo ir praeiviai kurie keistai ir abėjingai žiūrėjo. Jie laimingi. Jie kartu. Ir jiems daugiau rodos nieko nereikia.
<... Ji vis tikėjosi gauti jo žinutę ar sulaukti skambučio, bet deja, telefonas tylėjo. Ir netrukus ašaros jau raižė jos veidą nuo nežinomybės. Ji susimąstė ir graudžiai tarė pro ašaras sau:
- Apgavo jis mane, apgavo. Čia aš kalta mačiau kas jis per žmogus, bet pasidaviau širdies balsui ir likau kvailės vietoje. Jis dingo ir tikriausiai nebesugrįž.
Galbūt ji buvo teisi, galbūt ne. Jis dingo. Dingo baltoje šaltoje pūgoje.










Prabėgo mėnesis, antras, jis dingo be žinios. Taip, ji kito glėbyje. Jo ji nematė jau ilgai. Galbūt nuo nuolatinio kartojimo sau, jog ji laiminga su kitu, kitas ją myli, ji jį paliko prisiminimuose kuriais senai nustojo gyventi. Tuose prisiminimuose giliai širdyje. Širdyje kurioje kadaise spindėjo meilė, o dabar deja spindi tik šalta, balta pūga ir nusivylimas tuo kuriuo labiausiai pasitikėjai.
Tą naktį ji gulėjo kaip įprastai ir žiūrėjo į lubas, tada pasuko galvą šiek tiek šonu ir pažvelgė kas vyksta už lango. Kieme besisukdamos snaigės šoko paskutinį šokį prieš nukrisdamos žemėn:
- Kaip gražu,- tarė ji, - jos tikriausiai tokios laimingos, juk joms pirma kelionė, pirmas šokis tuo pačiu ir paskutinis. Jos tik šoka ir nemąsto kas bus toliau, tik šoka...
Tada pagausėjo snaigių ir prasidėjo dar gausesnis šokis – pūga.
- Koks nuostabus šokis, kokia nuostabi pūga,-tai pasakius susimąstė,- Ji tokia, tokia kaip tą vakarą, tą vakarą nuostabiausią mano gyvenime,- ir sumišusi pravirko,- Ne, liaukis, dink iš mano minčių!- maldavo ji kažką tyliai.
Pūgai bene aprimstant ji dar žiūrėjo pro langą ir su spindinčiomis akimis nuo ašarų maldavo liautis.
02:14 netikėtai suskamba mobilusis kuris pastaruosius mėnesius tylėjo. Ji pabudusi iškart griebė mobilųjį ir jau norėjo išrėžti ką pikto skambinančiam, bet atsiliepusi suglumo:
-Durne, ar girdi mane?- pasigirdo ragelyje.
-T..t...taip...- kiek nedrąsiai pratarė ji supratusi, jog tai jis.
-Ei, kas tau? Nejau nepasiilgai?
-Čia Tu? Čia tikrai tu? Ar tai tik painus sapnas??
-Čia aš, pamaniau būtų malonu išgirsti tavąjį balselį ir nepyk dėl „durnės“.
-Na išties aš manau...- Nebaigusi sakinio ji nutraukė pokalbį ir ilgai mąstė.
Tuomet mobilusis supypsėjo ir lyg nejučia nugriebusi mobilųlį ji jau skaitė žinutę „Sninga“
-Na ir ką man tau atsakyti? Ką atsakyti?-liūdnu balsu kartojo sau lyg pamišusi.
Tada su ašaromis akyse vėl užmigo.
Išaušo nuostabus rytas, kieme pilna sniego. Tačiau ji atsikėlusi nedrįso pasvelgti pro langą. Telefone jau puikavosi žinutė nuo kito „Labas rytas, saulyt. Kaip miegojai?“ .
-Kodėl aš lieju ašaras kai viskas rodos idealu?- paklausė ji savęs,- Kodėl? Kodėl negaliu būti laiminga su kitu?
Nors jos akys tviskėjo nuo ašarų ji iš paskutinių atrašinėjo meilius žodžius tam, kuriam nejaučia nieko. O iš jo, iš to kurį pamačius širdutė rodos išsiverš lauk, jokios žinios nebuvo.
<...Vakaras. Lauke jau tamsu ir žvarbu, bet jai tai nerūpi. Ji apsivilko paltą ir išėjo pasivaikščioti. Galiausi ji priėjo parką ir suprato, jog toliau jai eiti per sunku. Nes tie prisiminimai apie jį, užkirto kelią žengti toliau, kad ir kaip norėjo ji, kojos jos nebeklausė. Dar geras keles dešimčias minučių ji stovėjo sustingusi ir vos tik nusprendė apsisukti ir eiti link namų kažkas ją pagriebė už rankos:
-Nebijok, tai aš, nebijok,- tarė kažkas iš už nugaros jai.
-Ką tu čia veiki?-neatsigręžusi tarė ji.
-Aš pamaniau, jog tu čia šiandien tikrai ateisi. Na dėl mano skambučio naktį.
-Vaje, tu velniškai teisus,-piktai atrėžė ji,- bet ką tu čia veiki?
-Na... pasiilgau tavęs.

Raktiniai žodžiai

• jis ir ji
• jis ir ji zodziai
• ji ir jis