Interpretacijų įžangos

Tema	Lietuvių kalba
Tipas	Paruoštukė
Aprašymas	Interpretacijų įžangos. Kristijonas Donelaitis. Maironis. Jonas Biliūnas. Antanas Vaičiulaitis. Salomėja Nėris. Vincas Mykolaitis-Putinas. Antanas Škėma. Vytautas Mačernis. Henrikas Radauskas. Justinas Marcinkevičius. Judita Vaičiūnaitė. Juozas Aputis. Romualdas Granauskas. Balys Sruoga. Jurgis Savickis. Bitė Vilimaitė. Marcelijus Martinaitis. Vincas Krėvė–Mickevičius.
Patalpinta	2008-05-07
Parsisiuntė	24349
	Parsisiųsti9 KB

Išsamus aprašymas

Kristijonas Donelaitis – grožinės lietuvių literatūros pradininkas. Jo poema „Metai“ yra ryškiausias XVIIIa. Švietimo idėjas skleidžiantis kūrinys,kuriame poetas vaizduoja Mažosios Lietuvos būrų gyvenimą visais metų laikais. Poemą sudaro keturios dalys: „Pavasario linksmybės“, „Vasaros darbai“, „Rudens gėrybės“ ir „Žiemos rūpesčiai“. Kalba išsiskiria metaforų, palyginimų,personifikacijų,epitetų gausa. Pagrindinės vertybės: Dievas, saulė,darbštumas,gamta,moralė.

Maironis – žymus XIXa. pab.- XXa.pr. lietuvių poetas romantikas. Jis rašė eilėraščius, poemas,istorines dramas. Maironis ištobulino poetinę kalbą, apibendrino ankstesnių poetų ieškojimus,sujungė juos su tautosakos dvasia ir davė pradžią lietuviškosios lyrikos tradicijai. Pagrindinės temos: meilė tėvynei,tautinis atgimimas, individualūs išgyvenimai. Maironio kūryba svarbi ne vien literatūriniu požiūriu – ji buvo tautą sutelkusi ir jėgų visuomenės sąjūdžiams teikusi idealogija.

Jonas Biliūnas – XXa.pr. lietuvių moderniosios prozos pradininkas,rašė noveles, apysakas. Jo sukurti veikėjai jautrūs,atviri,dažnai nuskriausti, kūriniuose atskleidžiami jų išgyvenimai. Pasakotojas subjektyvus, jaučiamas jo buvimas šalia arba jis pats yra veikėjas. J.Biliūnas graudumo, užuojautos situacijas ir būsenas sukuria ramiu,santūriu tonu. Jis lietuvių prozoje įtvirtino psichologizmą,nes sąmoningai stengėsi vaizduoti ne tik išorinius įvykius,bet ir žmogaus dvasios dalykus.

Antanas Vaičiulaitis – XXa. antrosios pusės lietuvių rašytojas,vienas ryškiausių krikščioniškojo humanizmo atstovų. Jam rūpėjo didieji būties klausimai, nekintančios dvasinės vertybės,taip pat svarbi buvo gamta. A.Vaičiulaitis rašė noveles,apysakas,tačiau svarbiausias jo kūrinys – romanas „Valentina“. Rašytojo veikėjai jautrūs,meniškos prigimties, išgyvenantys subtilius jausmus. Jo kūryba vadinama neorealistine : jungiama tai,kas akivaizdžiai matoma,su tuo,kas paslaptinga ir sunkiai suvokiama.

Salomėja Nėris – žymi XXa.pirmosios pusės lietuvių poetė neoromantikė. Ankstyvojoje lyrikoje ji atskleidė jaunystės polėkį, brandžiausiuose eilėraščiuose įkūnijo būties trapumo jausmą. Poetės lyrika daininga ir melodinga,pilna šilumos ir meilės ilgesio,apmąstymų ir klaidų pripažinimo. Ji išleido keletą eilėraščių rinkinių, “Diemedžiu žydėsiu“ 1938m. buvo apdovanotas Valstybine premija.

Vincas Mykolaitis-Putinas – žymus XXa. lietuvių poetas simbolistas,kuriam artimas romantinis pasaulėvaizdis. Jis parašė keletą poemų,poezijos rinkinius „Tarp dviejų aušrų“, „Keliai ir kryžkeliai“,taip pat psichologinį romaną „Altorių šešėly“. Eilėraščiuose atsiskleidžia džiaugsmingi jausmai, vylingos jaunystės troškimai,šviesūs gamtos gyvybės išgyvenimai. Na,o „Altorių šešėly“ sprendžiamos psichologinės problemos: kunigystės, gyvenimo kelio ieškojimo,menininko asmenybės laisvės.

Antanas Škėma – vienas žymiausių XXa.vidurio lietuvių išeivijos prozininkų ir dramaturgų. Jo kūryboje atskleidžiamas katastrofų laikotarpio žmogaus pasaulis. Šis kūrėjas – modernus menininkas,kurio kūryba autobiografiška,o jo kūriniuose žmogus vaizduojamas ištiktas krizės,gyvenantis sudužusių iliuzijų pasaulyje. A.Škėmos stilius originalus, kupinas netikėtų metaforų,stilistinių kontrastų: greta lyrinių,estetiškai švelnių atskleidimų staiga parodomi vulgarūs, ciniški vaizdai,šiurkštūs žodžiai. Rašytojas pirmasis lietuvių literatūroje panaudojo praeities prisiminimų ir ateities nuojautų kaitą – „sąmonės srautą“.

Vytautas Mačernis – XXa. pirmosios pusės lietuvių poetas, priskiriamas žemininkų kartai. Rašė vizijas,sonetus,kūryba stengėsi įtvirtinti savo egzistenciją. Pagrindinės temos: būtis,tėvų žemė,namai. Eilėraščių ciklą „Vizijos“ galima pavadinti savotiška dvasine poeto autobiografija. Tuo tarpu „Metų“ sonetai tarsi praplečia,detalizuoja pasaulį,apmąstymus, esančius „Vizijose“. V.Mačernis yra vienas labiausiai klausiančių Lietuvos poetų,klausimai būdingi visai jo lyrikai.

Henrikas Radauskas – vienas žymiausių XXa. lietuvių poetų, nuoseklus estetizmo idėjų reiškėjas literatūroje. Svarbiausias jo įkvėpimas – menas ir gamta. Poetas metaforomis neigė tikrovę, keitė ją į poetinę,pasakišką. Lyrinis subjektas dvilypis: vienišas,apimtas liūdesio arba linksmas, ironiškas,jautrus aplinkai. Labai svarbi H.Radauskui buvo eilėraščio forma – sugebėjimą sklandžiai eiliuoti jis laikė vienu iš didžiausių privalumų. Pirmasis poeto eilėraščių rinkinys „Fontanas“ išėjo dar 1935m. Kaune, tačiau jį išgarsino išeivijoje išleistos knygos „Strėlė danguje“, „Žiemos daina“, „Eilėraščiai“.



Justinas Marcinkevičius – žymus XXa.antrosios pusės lietuvių poetas, dramaturgas ir prozininkas. Pagrindinės kūrybos temos ir vertybės: tėvynė,gimtoji kalba,tikėjimas,meilė,pareiga,gamta. Kūriniuose vyrauja lyrinis kalbėjimas, meditavimas. Gamtai suteikiama mistinių savybių,ji personifikuojama,apgaubiama senojo tikėjimo dvasia. Nors J.Marcinkevičius geriausiai žinomas kaip poetas,ypatinga vietą jo kūryboje užima dramos „Mindaugas“, „Mažvydas“ ir „Katedra“. Jų centre – istorinių asmenybių likimai,misijos,tragiški žmogaus ir tautos santykiai.

Judita Vaičiūnaitė – viena žymiausių XXa.antrosios pusės lietuvių poezijos kūrėjų. Didžiausią kūrybos dalį užima vidinės tikrovės eilėraščiai,kuriais reaguojama į būseną, nuotaiką, formą,spalvą. Jos poezija kupina daiktiškojo pasaulio vaizdų, kuriuos persmelkia dvasia,daiktai tarsi ištirpsta joje. J.Vaičiūnaitės kūriniuose poetizuojamas miestas ir jo kultūra,netikėtai atskleidžiama meilės tema. Lyrinis subjektas nepasakoja asmeninės istorijos,jausmų,o piešia objektyvų vaizdą,judėjimą,į save žiūri tarsi iš šalies. Nors poetė rašė verlibru,jos eilėraščiai muzikalūs,ritmiški.

Juozas Aputis – šiuolaikinės lietuvių literatūros atstovas, psichologinės, lyrinės novelės meistras. Jo kūriniai turi ryškų epinį pagrindą – konkretų aplinkos piešinį ir nuoseklius personažų veiksmus. Teksto lyriškumą lemia emocionalus, atvirai mąstantis,kontaktų su skaitytojais ieškantis pasakotojas. Pagrindinė kūrybos tema – žemdirbio kultūros ir lietuvių tautos likimas istorijoje. Daugelis kūrinių pagrįsti vaikystės prisiminimais,kurie lemia liūdesio, susimąstymo intonacijas. 1986m. J.Apučio novelių rinktinė „Gegužė ant nulūžusio beržo“ buvo apdovanota Nacionaline premija.

Romualdas Granauskas – XXa. šiuolaikinės lietuvių literatūros realistinės krypties atstovas. Jo novelėse,apysakose daugiausia vaizduojamas lietuviškas kaimas ir jo žmogus. Pagrindinės temos: praeities ir dabarties priešprieša, kartų opozicija, jaunosios kartos degradavimas. Pasakotojas kalba paprasto žmogaus lūpomis, jis lyg ir yra šalia veikėjo, stebi ir seka kiekvieną jo žvilgsnį, mintis. Svarbus gamtos grožis ir jos galia veikti žmogų. Vienas iš žymiausių R.Granausko kūrinių – apysaka „Gyvenimas po klevu“,tapusi lietuvių prozos atgimimo ženklu.

Balys Sruoga - vienas žymiausių XXa.pirmosios pusės lietuvių rašytojų. Poetas, prozininkas,dramaturgas,kurio literatūrinis palikimas stebina įvairove. Jo eilėraščiams būdingas emocingumas,žaismingumas, dramoms – pakilumas, komizmas,ironiškumas. Lyrinis subjektas – kovotojas,norintis pasiekti neįmanomų dalykų,romantikas ir maksimalistas. Svarbiausi B.Sruogos kūriniai – drama apie Vytauto ir Jogailos laikus „Milžino paunksmė“ ir dokumentinis romanas „Dievų miškas“,pasakojantis apie rašytojo išgyvenimus koncentracijs stovykloje.

Jurgis Savickis – žymus XXa. lietuvių prozininkas modernistas. Jis laikomas ir ekspresionistu: tyrinėjo gyvenimą iš tolo, jaudindamasis dėl grožio,meilės bei kitų amžinųjų vetybių likimo sumaterialėjusiame pasaulyje. Kūryboje atskleidžiamas žmogaus prigimties dvylipumas, grėsmingumas, tačiau J.Savickio proza dėl to netampa niūri. Prigimties išdaigas atsveria žmogiški,šilti ryšiai,grožio,meno ir kultūros idealai. Pasakotojas artimas personažui,susipina su veikėju,pozicija kaitaliojasi,pasakojimas skyla i fragmentus,fiksuojami tik patys reikšmingiausi dalykai. Kūriniams būdinga ironija,žaidimas kultūros įvaizdžiais,daug tarptautinių žodžių,užuomenų,asociacijų.

Bitė Vilimaitė – šiuolaikinės lietuvių literatūros,lakoniškosios novelės atstovė. Jos kūriniuose galima įžvelgti iš pirmo žvilgsnio nereikšmingų gyvenimo momentų,slepiančių kažkokią prasmę ar pamokslą. Pagrindinė tema – moteris ir jos likimas. Apie skaudžiausius dalykus – sudužusią meilę,praradimo kartėlį – rašytoja kalba santūriai, viena užuomena,subtilia detale pajėgdama atskleisti,kas dedasi herojaus širdyje. B.Vilimaitė vaizduoja kasdieninį gyvenimą žmogaus,neprisitaikiusio nuolat kintančioje visuomenėje.

Marcelijus Martinaitis – vienas žymiausių XXa.lietuvių poetų,aktyvus Sąjūdžio veikėjas. Išleido keletą poezijos rinkinių, eseistikos knygų,rašė pjeses lėlių teatrui. 1998m.tapo Nacionalinės premijos laureatu. Svarbiausias M.Martinaičio poezijos motyvas yra senosios kaimo pasaulėjautos susidūrimas su šiuolaikiniu,moderniu pasauliu. Lyrinis subjektas - dažnai kaimo žmogus,lėtas,nuoširdus,jautrus,savito būdo. Rašytojo sakinys ilgas,su palyginimais,teigiantis,pereinantis į tylą,klausiantis. Kūryboje randami biografinis,tautosakinis,istorinis kontekstai.

Vincas Krėvė–Mickevičius – žymus XXa.pr. lietuvių literatūros klasikas,prozininkas. Derino realistinį pasaulio vaizdą su romantine dvasia,jungė savo tautos ir Rytų išmintį,rašė istorinius veikalus. Kūriniuose keliamos politinės, moralinės, religinės problemos, gilinamasi i konfliktus,kurie iškyla tarp laisvės ir prievartos,meilės ir pareigos. Pagrindinės temos: romantinė,legendinė Lietuvos praeitis,valstybės kūrimasis. Svarbiausias kūrinys – drama „Skirgaila“,iš kurios ir yra nagrinėjama ištrauka.

Raktiniai žodžiai

• interpretaciju izangos
• maironis interpretacija
• izangos