MOKU.LT pradinis puslapis

V. Hugo "Paryžiaus katedra"

Tema Užsienio literatūra
Tipas Rašinys
Aprašymas Kodėl Viktoro Hugo romanas "Paryžiaus katedra" yra romantinis kūrinys?
Patalpinta 2009-04-03
Parsisiuntė 1338

Išsamus aprašymas

V. Hugo romane ''Paryžiaus katedra'' autorius sukuria labai įspūdingus personažus. Šiame romantiniame kūrinyje jie yra labai skirtingi: bjaurus iš išorės, bet labai geros širdies katedros varpininkas Kvazimodas, gražuolis Febas de Šatoprenas, žavioji į angelą panaši Esmeralda bei katedros archidiakonas Klodas Frolo.
Katedros dvasininką Klodą Frolo pražudo aistra čigonei Esmeraldai. Jam rūpėjo tik jos kūnas ir malonumai, o ne jausmai. Kiek kitaip meilę gatvės šokėjai išgyvena vienas iš pagrindinių romano veikėjų, Klodo Frolo užaugintas pamestinukas Kvazimodas. Jis pasiaukoja dėl meilės: neatskleidžia jos vien tam, kad neapsunkintų Esmeraldos, stengiasi jai kuo mažiau rodytis, kad ši nesišlykštėtų. Esmeralda, nors ir turėdama pykti dėl to, kad buvo bandyta pagrobti Paryžiaus katedros kupriaus ir Frolo, nekerštauja. Kaip tik - ji duoda jam atsigerti vandens iš savo rankų, kai Kvazimodas buvo pririštas prie gėdos stulpo ir kentė kitų žmonių patyčias: „Netarusi nė žodžio, ji priėjo prie pasmerktojo, kuris raitėsi, veltui norėdamas nuo jos ištrūkti, ir, atsegusi nuo savo diržo gertuvę, švelniai prikišo ją nelaimingajam prie suskeldėjusių lūpų“. Esmeralda — vienintelis žmogus, kuris nenusisuko nuo jo kančios minutę. Tai tarsi moralas, jog ne visada už bloga blogu atsilyginama. Būtent čia išryškėja Esmeraldos gerumas ir gailestingumas. Toks čigonės gestas yra simboliškas, juk kiekvienas yra vertas dėmesio ir pagarbos, net vergas: „Toks reginys visur būtų jaudinantis: graži, skaisti, nekalta, meili ir sykiu tokia silpnutė mergaitė taip nuolankiai skuba į pagalbą tokiam vargui, bjaurumui ir blogiui. Prie gėdos stulpo šis vaizdas atrodė didingai“. Galbūt tai vienintelis kartas, kai jiems abiem drauge žmonės tikrai nuoširdžiai, be piktų užmačių, su pasigerėjimu šaukė: „Garbė! Garbė!“.
Po šio įvykio, kai Esmeralda pasigailėjo Kvazimodo prie gėdos stulpo, jo sieloje prabudo dėkingumas bei žavėjimasis mergaite: „nukreipė į šokėją svajingą, švelnų ir meilų žvilgsnį“. Vėliau šis dėkingumas perauga į prieraišumą. Galima manyti, jog tai gimstančios meilės pradžia. Kvazimodas kaip įmanydamas stengiasi įtikti Esmeraldai, globoja ją ir buvo pasiruošęs apsaugoti mergaitę nuo kančios. Tik dėl to ir nepasakė kuprius čigoniukei, kad Febas, Esmeraldos mylimais, kuris nekreipia į ją dėmesio, jau turi sužadėtinę. Deja, tokiu poelgiu iš jos varpininkas susilaukė tik paniekos, nors norėjo gero. Tačiau ne tik dėl to Kvazimodas sielvartavo. Jis suprato, kad merginai svarbi vaikino išorė: „Prakeikimas! Štai kokiam reikia būti! Reikia būti tik iš paviršiaus gražiam!“.
Valkatoms užpuolus Katedrą, Kvazimodas, manydamas, kad jie nori Esmeraldą pakarti, kovoja dėl jos gyvybės, visiškai negalvodamas apie savąją. Tačiau galų gale čigonė vis tiek nužudoma. Jos kūnas nunešamas į rūsį ir Kvazimodas, neturėdamas tikslo ir negalėdamas toliau gyventi, miršta ten pat, ją apkabinęs.
Šiame kūrinyje aiškiai išryškėja romantizmo epochos bruožai: išaukštinamas jausmų pasaulis, išgyvenimai, taip pat nelaiminga meilė, kuri pražudė Esmeraldą, nes nesugebėjo atkreipti į save Febo dėmesio, Frolo meilė čigoniukei, kuri privertė jį imtis žiaurių veiksmų bei nuoširdi Kvazimodo meilė Esmeraldai, kuri pasibaigė net mirtimi.


Raktiniai žodžiai

  • paryziaus katedra
  • paryziaus katedros kuprius
  • viktoras hugo paryžiaus katedra

Darbų paieška

Naujausi darbai


Naudingos nuorodos