Helenizmas

Tema	Filosofija
Tipas	Rašinys
Aprašymas	Helenizmo filosofija. Religija, filosofija ir mokslas. Literatūra.
Patalpinta	2007-01-03
Parsisiuntė	735
	Parsisiųsti10 KB

Išsamus aprašymas

IV a. pr. Kr. pab. naujas prasideda naujas Graikijos civilizacijos ir visos antikos civilizacijos etapas – helenizmas. Jo pasaulis susijęs su Aleksandro Makedoniečio žygiais į Rytus, graikų bandymais sukurti universalią valstybę. Helenistinis pasaulis – pirmasis mėginimas sujungti vienoj politinėj sistemoj didžiulę teritoriją (ankščiau buvo Persija, bet ji tolerantiška, atskiros tradicijos, nėra vienos sitemos).
Dabar prasideda visiškai nauja žmonijos istorijos epocha. Sukuriama pasauline valstybė, kurioje vyrauja graikų kultūra ir graikų kalba. Tas laikotarpis, trukęs apie 300 metų, vadinamas helenizmu. Šis žodis įvardija ir patį laikotarpį, ir graikų dominuojamą kultūrą, kuri klestėjo trijose didelėse helenistinėse valstybėse - Makedonijoje, Sirijoje ir Egipte.
Po Aleksandro Makedoniečio mirties, valstybė suiro į kelias valstybėles. Net 50 m. vyko kova tarp jų karvedžių. Aleksandras Didysis buvo Makedonijos karalius. Aristotelis taip pat kilęs iš Makedonijos, kurį laiką jis netgi buvo jaunojo Aleksandro mokytojas. Aleksandras laimėjo paskutinę lemiamą pergalę prieš persus. Ir dar daugiau: daugeliu karo žygių jis prijungė Egiptą ir visus Rytų kraštus iki Indijos prie graikų civilizacijos.
Maždaug nuo 50 m.pr.Kr. karinį ir politinį pranašumą įgijo Roma. Naujoji galinga valstybė vieną po kitos užgrobė visas helenistines valstybes, ir nuo Ispanijos vakaruose iki Azijos gilumos įsivyravo romėnų kultūra ir lotynų kalba. Taip prasidėjo Romos laikai, kitaip dar vadinami vėlyvąja antika. Bet dar nespėjus romėnams užkariauti helenistinio pasaulio, Roma pati virto graikų kultūrine provincija. Tad graikų kultūra ir graikų filosofija vaidino svarbų vaidmenį dar ilgai po to, kai iš graikų politinės galybes teliko atminimas.
Tipiškas helinizmo atstovas buvo Epikūras (342-270 pr. Kr.). Jis paveldėjo Demokrito kosmogoniją ir jo atomizmą. Tačiau ontologinę problematiką pakeitė socialinė ir moralinė. Panašiai kaip ikisokratikai, jis kovojo prieš dievų viešpatavimą žmogaus sąmonėje. Todėl Demokrito materializmas transformavosi į Epikūro ateizmą.
Nebebuvo prasmės kurti didžių filosofinių sistemų, aprėpiančių visą pasaulį, valstybę akcentuojančių kaip būtiną to pasaulio elementą, o žmogų nagrinėjančių kaip valstybės narį. Reikėjo apmąstyti, kaip gyvens valstybinį bendrumą praradę žmonės. Helenizmo laikotarpio mąstytojų dėmesys nukrypo į individą. Gamtą, visuomenę nagrinėjo tiek, kiek reikėjo pagrįsti etikai — atskiro žmogaus teisingo gyvenimo programai.
Graikų gyvenimo kriterijus visada buvo protas. Gyventi teisingai — reiškė gyventi protingai, vadovaujantis protu, o ne jausmais. Bet protą graikai suprato nevienodai. Vieni galvojo, jog protas yra tokia visuotinė jėga, kuri pati visa sukūrė, t. y. kad protas yra pasaulio ištaka; kiti manė, kad protas yra pasaulio tvarkos išdava. Pagal tai graikai nevienodai ieškojo ir kelių protingumui pasiekti. Protui esant pasaulio ištakai, pasaulį pažinti galima tyrinėjant proto dėsnius ir žiūrint, kaip jie „veikia", „organizuoja" pasaulį. Taip, pavyzdžiui, darė Platonas. Priešingai, protą laikant pasaulio tvarkos išdava, rezultatu, tyrinėti reikia patį pasaulį, jo daiktų tvarką, jų „sambūvio" dėsnius ir žiūrėti, kaip jie tampa žmogaus protu ir protingumu. Taip darė Demokritas, Aristotelis.
Helenizmo epochoje apskritai sustiprėjo filosofijos materialistinės tendencijos. Dėl Aristotelio filosofijos poveikio buvo manoma, kad materialusis pasaulio pradas yra lemiama būties prielaida, kad tikroji būtis yra daiktiškai apčiuopiamas buvimas. Tačiau keliai, kuriais pasiekiama būties esmė, protingumas, ir toliau liko skirtingi. Tai ryškiai atsispindėjo dviejų svarbiausių helenizmo filosofinių pakraipų — stoikų ir epikūriečių — pozicijose.
Helenizmas – ne vien laikotarpis. Tai graikų dominuojama kultūra. Išnyko riba tarp tautų ir kultūrų. Jos sumaišytos, suplaktos viename sraute. Ypač mokslas. Svarbiausiu centru, tiltu tarp Vakarų ir Rytų tapo Egipto Aleksandrija. (Atėnai – filosofų sostinė.) Helenizmo filosofija neoriginali, išnyko riba tarp filosofijos ir religijos.
Esminiai helenizmo bruožai susiję su ekonominio gyvenimo ir klasinio polio pasikeitimu

Raktiniai žodžiai

• helenizmas
• helenizmo epocha
• helenistinis laikotarpis