Gyvūnų teisių problema etikoje

Tema	Etika
Tipas	Rašinys
Aprašymas	Rašinys apie gyvūnų teisių problemas. A. Šveiceris propagavo "pagarbą gyvybei". Australų filosofas, bioetikos profesorius, kovotojas už gyvūnų teises - Peteris Singeris. Atradimai genetikos srityje. Jungtinių Tautų Humaniškos visuomenės organizacija. Bandymai su gyvūnais.
Patalpinta	2006-01-09
Parsisiuntė	408
	Parsisiųsti27 KB

Išsamus aprašymas

Bandymai kalbėti apie pagarbą gyvūnams, jų teises dažnai yra pašiepiami, todėl dažnas žmogus bijo būti išjuoktas ar nesuprastas dėl savo sentimentalumo. „Toks jau yra kiekvienos tiesos likimas, kad, prieš ją pripažįstant, jai tenka būti pajuokos objektu <...> Šiandien taip pat atrodo perdėta kalbėti, kad atidus elgesys su visais gyvais padarais iki pačių elementariausių jų formų yra protu pagrįstos etikos reikalavimas. Bet ateis laikas, kada bus stebimasi, jog žmonija tiek ilgai negalėjo suprasti, kad beprasmis kenkimas gyvasčiai yra nesuderinamas su etika“ – teigė žymus XX a. mąstytojas, gydytojas, teologas, muzikas, visuomenės veikėjas, Nobelio taikos premijos laureatas - Albertas Šveiceris (1875 – 1965).
A. Šveiceris propagavo "pagarbą gyvybei" bei žmogaus ir gyvūno prigimtinę valią gyventi: "Pamatinė žmogaus savivokos tezė tokia: aš esu gyvybė ir noriu gyventi gyvybėje, kuri irgi nori gyventi". Jis taip pat nepaisė ribos tarp žmogaus ir gyvūno teigdamas: "Tikrai etiškam žmogui visa kas gyva yra šventa šventa <...> Gyvenimas yra jam šventas savaime. Jis nenuplėš lapo nuo medžio, nenuskins gėlės, neužmins ant vabalėlio. Dirbdamas vasaros naktį prie lempos jis verčiau laikys uždarą langą ir nekvėpuos grynu oru negu matys, kaip ant jo stalo vienas po kito krenta apdegintais sparnais naktiniai drugeliai ir vabzdžiai. Toks žmogus, eidamas po lietaus gatve ir pamatęs ant grindinio slieką, būtinai pagalvos, kad šis saulėje žus, jei laiku neprišliauš minkštos žemės, į kurią galėtų įlįsti, todėl pasirūpins jį pergabenti nuo pražūtingojo grindinio į žolę". A. Šveiceriui, tiek žmogaus, tiek gyvūno gyvybės išsaugojimas yra etikos esmė: "Jam (tam, kuris gerbia gyvybę) gėris yra gyvybę saugoti, gyvybę skatinti, gerbti ir vertinti besivystančią gyvybę. Blogis: gyvybę naikinti, gyvybei kenkti, žeminti besivystančią gyvybę. Tai pagrindinis, būtinas, universalus ir absoliutus etiškumo principas". Dar viena iškili asmenybė – australų filosofas, bioetikos profesorius, kovotojas už gyvūnų teises - Peteris Singeris ryžtasi pagrįsti A. Šveicerio iškeltą teiginį, kad etikos ratas neturi apsiriboti tik Homo sapiens rūšimi. Kvestionuojama filosofijoje nusistovėjusi asmens samprata. P. Singeris siūlo naujai pažvelgti į filosofiniame diskurse nusistovėjusią asmens sampratą. Elgesio su gyvūnais etikos raidos istorija liudija sunkias pastangas atsisakyti tradicinio asmens apibrėžimo. Tradicinė etika vadovaujasi rūšizmo principu. Locke‘as taip apibrėžia asmenį: „Mąstanti, protinga būtybė, turinti protą ir sugebanti reflektuoti save kaip mąstančią būtybę kiekvieną kartą skirtingu laiko momentu ir skirtingoje vietoje“. Taigi asmuo turi būti sąmoninga ir protinga būtybė, t.y. Homo sapiens rūšies atstovas. Štai čia ir susiduriame su pačiu kebliausiu filosofijos istorijoje proto ir sąmonės statuso klausimu. Vienareikšmio atsakymo nepateikė nei tiksliųjų, nei humanitarinių mokslų atstovai. Tai daugiausiai diskusijų sukėlusi sritis. Vieni mąstytojai sąmonės ir proto funkcionavimą aiškina biologiškai, kiti mentaliniais žmogaus sugebėjimais. Metafizinį asmens traktavimą radikaliai sukritikuoja Darvino evoliucijos teorija, akcentuojanti biologinį, o ne metafizinį aspektą. Žmogus nėra atskira rūšis, bet ilgo evoliucijos proceso rezultatas. Žmogaus atsiradimas aiškinamas žmogbeždžionių tarpe atsiradusiu altruizmo fenomenu, kurio dėka senų genties narių akumuliuojama patirtis leido iškilti ir diktuoti sąlygas kitoms gyvybės formoms. Atradimai genetikos srityje byloja, kad žmogaus ir žmogbeždžionių genomas tesiskiria tik 1,5 procento. Žmonės ateina į šį pasaulį tokiu pat būdu kaip ir daugelis žinduolių, net nėštumo laikotarpis mažai kuo skiriasi nuo artimiausių savo giminaičių. Štai žmogaus vaisius dienos šviesą išvysta po 280, šimpanzės po 216–260, orangutango po 220–270, o gorilos po 250–290 dienų. Žinoma, tai tik sąlyginis skaičius, nes, kaip žinome, kūdikis gali gimti ir vėliau ar žymiai anksčiau. Technikos laimėjimai medicinos srityje eidžia išsaugoti ir neišnešiotų penkių su puse mėnesio Homo sapiens rūšies kūdikių gyvybę.

Raktiniai žodžiai

• gyvunu teises
• rasiniai apie gyvunus
• rasinelis apie gyvunus