Gyvūnų globa ir apsauga Palangos mieste

Tema	Sauga
Tipas	Referatas
Aprašymas	Gyvūnų globa Lietuvoje. Pasiutligė. Gyvūnų globa Palangos mieste. Klaipėdos gyvūnų prieglaudos pagrindinės nuostatos. „Nuaro“ veikla Palangos mieste 2003 m. Paukščių apsauga. Paukščių globa. Lietuvos respublikos gyvūnų globos laikymo ir naudojimo įstatymas. Projektas gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo Palangos mieste taisyklės.
Patalpinta	2005-10-26
Parsisiuntė	189
	Parsisiųsti48 KB

Išsamus aprašymas

Lietuvos respublikos gyvūnų globos įstatymas turi užtikrinti gyvūnų globą, tačiau kokia yra reali situacija? Deja, situacija yra liūdna. Įstatymas, kuris turėtų apsaugoti gyvūnus ir žmones iš tikrųjų beveik neveikia. Daugybė jo grandžių nėra tinkamai sutvarkytos, nors ir parašyta, kad tokia ir tokia institucija rūpinasi tokio ir tokio straipsnio vykdymu. Visų pirma, šiomis dienomis daug kalbama apie 6 straipsnį susijusį su agresyviais šunimis. Citata laikymo taisykles „nustato Vyriausybės įpareigotos institucijos“. Tačiau kokios šios taisyklės? Retas kuris galėtų pasakyti bent vieną. Tik kai šunys mirtinai sužalojo žmones buvo apie jas prabilta. Šunis vedžioti su pavadėliais ir antsnukiais, juos reikia ženklinti, taip pat registruoti. Tačiau net ir norint užregistruoti kildavo problemų. Daugelis žmonių nežino kur eiti, kad užregistruotų pavojingą gyvūną, o kiti net nežino visų pavojingų veislių šunų. Nors dažniausiai minimas pitbulis, tačiau pavojingas ne tik jis. Bet dažniausiai žmones apdrasko ne agresyvių veislių šunys, o nestabilios psichikos rotveileriai ir vilkšuniai. Kodėl jie? O gi todėl, kad šeimininkai juos tokiais išauklėja. Tačiau tai atskira problema ir ją aptarsime vėliau.
Kad šuo sužalojo žmogų žinoma kaltas ne tas žmogus, bet ir ne šuo. Šuo juk yra gyvūnas ir jis elgiasi pagal savo instinktus. O kartais tiems instinktams postūmį tiesiogiai ar netiesiogiai duoda žmogus. Dažnai tenka išgirsti, kad ant ko nors „užsiundys“ savo šunį. Tačiau ar taip daryti galima? Žinoma ne! Tai parodo gyvūno savininko neatsakingumą ir nesubrendimą. Ir tokių gyvūnų augintojų yra ne vienetai. Daugelis turėdamas didelį ir galingą šunį grasina juo. Nesvarbu, kad tas šuo gali būti ir nepavojingas, bet kai kurie žmonės gali patikėti jo grėsme. Be to, nuo grasinimų lengva pereiti prie veiksmų. Juolab, kad ir atsakomybė už savo veiksmus yra nedidelė. Nors įstatyme ir parašyta, kad gyvūno savininkas turi atlyginti visą jo gyvūno padarytą žalą, tačiau tai atsitinka labai jau retai. Daug dažniau gyvūnas yra numarinamas, o žmogus ir toliau „laimingai“ gyvena. Yra vienetai atvejų, kai nukentėjusieji išsireikalauja bent jau minimalias sumas už savo gydimo išlaidų padengimą. Tačiau kas yra atsakingas už gyvūno elgesį? Šeimininkas. Ką gi, Lietuvoje yra taip. Tačiau kitose šalyse situacija yra gerokai geresnė. Visų pirma skirtingai nuo Lietuvos pasaulyje šis reiškinys susilaukia didelio dėmesio. Be to jau yra įsisąmoninta, kad už gyvūno elgesį atsako šeimininkas ir jam reikia ne tik teoriškai atlyginti visą žalą, bet tai padaryti ir praktiškai. Nukentėjusieji gali išsireikalauti milijonines sumas atlyginti padarytai fizinei ir moralinei žalai. Ir ne tik. Jei šuo mirtinai sužalojo žmogų, jo savininkas turi sėsti į kalėjimą. Ir jokių „išimčių“. Todėl kitose šalyse tokie atvejai yra vienetiniai, nors jos ir yra perėjusios panašią patirtį. Kad ir Vokietija, kurioje prieš kelerius metus buvo irgi mirtinai sužalotas vaikas. Tada ten buvo imtasi radikalių priemonių. Ir jos buvo veiksmingos. Tačiau vien įstatymai gyvūnų globoje nieko nereiškia. Juos kuria žmogus. Jis juos ir keičia. Štai kodėl reikia pasistengti, kad būtų užtikrinta ir gyvūnų ir žmonių gerovė, kurios šiuo metu nėra. O Vyriausybę pakeisti įstatymus gali priversti tik visuomenė. Visuomenė gali sėkmingai daryti spaudimą, tačiau tik tada, kai ji vieninga. O Lietuvoje to nėra. Pavojingų šunų savininkai mano, kad įstatymų nereikėtų keisti, kiti mano, kad pavojingų veislių šunis reikėtų uždrausti, kiti kad kontroliuoti juos, treti galvoja, kad apskritai nieko neįmanoma pakeisti... Nuomonių daug, o sprendimo nėra. Tačiau rasti vienintelį sprendimą nėra sunku. Reikia tik tarpusavyje susitarti ir daryti spaudimą. Tik taip galima priversti ką nors pakeisti į gera. Pavyzdžiui minėtas įvykis Vokietijoje. Visuomenė privertė savo Vyriausybę priimti įstatymą draudžiantį auginti, veisti ir įvežti į šalį pavojingų veislių šunis. Tačiau žinome, kad draudimas Lietuvoje nieko nereiškia. Dauguma augintojų atvirai prisipažįsta, kad myli savo šunis, ir net uždraudus juos auginti jie gali pažeidinėti įstatymus. O kur dar įvairiose vietovėse auginami mišrūnai... Jie yra kur kas pavojingesni už gerai prižiūrimus veislinius kad ir pavojingų veislių, bet stabilios psichikos šunis. Be to žmones dažniausiai ir apdrasko kiemsargiai-mišrūnai. Nežinia, kaip bus ateityje, bet tikėkimės, kad žmonės susipras ir viskas pakryps į gera. Juolab, kad mes beveik kasdien išgirstame apie šunų sudraskytus žmones. Šis reiškinys jau nieko nestebina. Gal tik užsieniečius, kurie tuo labai stebisi ir niekaip negali suprasti, kodėl mes nieko nedarome.

Raktiniai žodžiai

• gyvunu globa
• gyvūnų globa
• aprasymas apie gyvunus