Graikų mitai

Tema	Filosofija
Tipas	Namų darbas
Aprašymas	Graikų mitai
Patalpinta	2011-09-27
Parsisiuntė	116
	Parsisiųsti12 KB

Išsamus aprašymas

Sizifas – graikų mitologijoje Korinto įsteigėjas, Enaretės ir Eolo sūnus, Meropės vyras.
Pagal legendą Sizifas, dievo Eolo sūnus, įkūrė Korinto miestą, kuris senovėje buvo vadinamas Efire. Atvykus mirties dievui Tanatui, Sizifas klastingai jį apgavo ir sukaustė grandinėmis. Nuo tada žmonės nustojo mirti. Dzeusas atsiuntė karo dievą Arėją, kuris Tanatą išlaisvino. Antrąkart Sizifas dievus apgavo žmonai liepęs nelaidoti jo kūno ir neaukoti aukų pažemio dievams. Atėjęs pas Hadą šis paprašė jį leisti į žemę, kad įsakytų žmonai aukoti aukas. Išleistas negrįžo. Galop Tanatas išplėšė bepuotaujančiam Sizifui širdį. Nuo tada pomirtiniame gyvenime Sizifas turi amžinai ritinti į aukštą, statų kalną didžiulį akmenį. Kai viršūnė jau netoli - akmuo išsprūsta iš rankų ir nurieda žemyn, o pasmerktasis vėl turi pradėti viską iš naujo.
Dabar Sizifo vardas yra tapęs bendriniu, beviltiškiems veiksmams apibūdinti naudojamu žodžiu.

Cerberis arba Kerberis (gr, „bedugnės demonas“) graikų mitologijoje – trigalvis (kartais minima, kad jis turėjęs 50 arba 100 galvų) Hado šuo, saugojęs Tartaro vartus. Jo uodega buvo gyvatė, o ant nugaros turėjo nesuskaičiuojamą daugybę gyvačių galvų. Cerberis saugojo vartus į Tartarą, užtikrindamas, kad mirusieji negalėtų išvykti ir gyvieji negalėtų patekti. Cerberis buvo Echidnos ir Tifono vaikas. Jo brolis – Ortras.
Jis minimas mituose:
• Heraklis privalėjo atvesti Cerberį, atlikdamas paskutinį žygdarbį.
• Orfėjas savo muzikiniais sugebėjimais užmigdė Cerberį.
• Hermis jį užmigdo vandeniu iš Letės upės.
• Romėnų mitologijoje Enėjas užmigdė Cerberį su apsvaiginančiais medaus pyragėliais.
• Lygiai taip pat kitame romėnų mite, Psichė užmigdė Cerberį su apsvaiginančiais medaus pyragėliais.

Narcizas
Tačiau tą, kuris negerbia Afroditės, kas atstumia jos dovanas, priešinasi jos valiai, meilės deivė negailestingai baudžia. Taip ji nubaudė upių dievo Kefiso ir nimfos Lariopės sūnų, gražų, bet šaltą, išdidų Narcizą. Nieko jis nemylėjo, išskyrus patį save, vien save laikė vertu meilės.
Narcizas medžiodamas miškuose atstūmė daug jį įsimylėjusių nimfų. Viena iš jų jam sušuko, kad jis pamiltų žmogų ir jo meilė liktų be atsako. Supyko meilės deivė Afroditė, kad Narcizas atstūmė jos dovanas, ir nubaudė Narcizą. Narcizas pamilo savo atvaizdą upokšnio vandenyje. Kankinamas meilės jis nei valgė, nei gėrė ir taip numirė. O toje vietoje išdygo gėlė – narcizas.
Senovės graikų mitologijoje pasakojama apie labai gražų jaunuolį, kurio vardas buvo Narcizas. Jis taip save mylėjo, kad aplinkui nieko nepastebėdavo ir vis žiūrėdavo į savo gražaus veido atspindį vandenyje. Tačiau už tai dievai jį nubaudė ir pavertė gėle, kuri savo žiedą yra pasukusi į šoną arba žemyn, tarsi žiūrėdama į veidrodį ar į vandenį.

Prokrustas arba Damastas, Polipemonas – graikų mitologijos personažas. Milžinas plėšikas, prisiviliodavęs keliautojų ir jėga juos guldydavęs į lovą. Tiems, kurie už lovą būdavo ilgesni, nukirsdavo kojas, o tiems, kurie trumpesni – jas ištempdavo (iš to Prokrusto vardas – tempėjas). Prokrustą nužudė Tesėjas.
Iš mito kilęs posakis „Prokrusto lova“, kuris reiškia dirbtinį matą, rėmus, į kuriuos per prievartą stengiamasi ką nors įsprausti.

Raktiniai žodžiai

• graikų mitai
• graiku mitai
• graiku mitai sizifas