Gėlasis požeminis vanduo

Tema	Aplinka
Tipas	Referatas
Aprašymas	Gėlasis požeminis vanduo ir jo išteklių naudojimas. Gėlojo vandens gavybos patirtis. Gėlojo vandens ištekliai. Vandens kokybė ir jos kaita.
Patalpinta	2007-06-06
Parsisiuntė	862
	Parsisiųsti22 KB

Išsamus aprašymas

Gėlasis požeminis vanduo
ir jo išteklių naudojimas

Požeminis vanduo yra sudėtinė mūsų planetos vandens išteklų dalis. Klimatinio hidrosferos apykaitos proceso metu dalis kritulių įsifiltruoja (prasisunkia) į žemės sluksnius. Susidaręs požeminis vanduo lėtai srūva drenažo sričių – upių link ir, sutekėdamas į jas, papildo upių nuotekį. Taip susidaro gėlojo požeminio vandens ištekliai, plačiai Lietuvoje naudojami vandeniui tiekti.
Tačiau gilesniuose artezinių baseinų vandeninguose sluoksniuose yra ir sedimentacinio, nemažai druskų turinčio bei aukštesnės temperatūros vandens, kuris gali būti naudojamas: gydymui (mineralinis – gydomasis vanduo); kai kurių mikro elementų – bromo, jodo, ličio ir kt. – pramoninei gavybai (pramoninis požeminis vanduo); energetikai – daugiasia šildymui (termoenergetinis vanduo). Šiuo metu Lietuvoje mineralinio ir gydomojo vandens sunaudojama nedaug. Daugiausia naudojama gėlojo požeminio vandens – gėrimui ir higieninėms reikmėms.
Naudojant gėląjį požeminį vandenį vandeniui tiekti, būtina žinoti jo išteklius, numatyti galimą užterštos aplinkos poveikį požeminio vandens kokybei, jo intensyvaus eksplotavimo poveikį aplinkai – tam tikrų ekosistemų struktūriniams komponentams. Todėl į tyrimus, susijusius su požeminio vandens išteklių įvertinimų bei jų naudojimu ir apsauga, būtina atsižvelgti ne tik kaip į kompleksinę veiklos sritį, susietą su daugelio žinybų bei ūkio subjektų interesais, bet ir kaip į labai svarbią aplinkosaugos priemoniu sudedamąją dalį (V.Juodkazis, 1994). Lietuva hidrogeologiniu požiūriu priklauso Baltijos arteziniam baseinui, plytinčiam 426km2 plote – Baltijos šalių, Lenkijos, Rusijos ir Baltarusijos teritorijose bei po jūra.

Gėlojo vandens gavybos patirtis

Požeminio vandens naudojimas Lietuvoje tur igametes tradicijas. Pirmieji gręžtinai šuliniai, dažnai vadinami arteziniais, buvo išręžti dar XlXa. Pirmoje pusėje. Tačiau iki antrojo pasaulinio karo jų nebuvo daug – 200, o požeminio vandens gavyba nekėlė nei didelių ūkinių, nei mokslinų problemų. Centralizuotą vandentiekį, naudojantį požeminį vandenį, tada tuėjo Klaipėa, Kaunas, Ukmerge ir Druskininkai. Vandens naudojimas neviršijo keletos tūkstančių kubinių metrų per parą. Vėliau, jau sovietmečiu, krašto ūkiui vandens reikėjo vis daugiau. Ir ne tik miestuose, bet ir žemės ūkyje, pradėjusiame ekstensyviai plėsti gamybinius pajėgumus. Dėl to miestams reikėjo surasti ir išžvalgyti požeminio vandens telkinius, o kaime – įrengti nemažai gręžtinių šulinių. Nuolat didėjo ir vandens poreikis bei sunaudojimas, maksimumą pasiekęs 1986 – 1989 metais

Gėlojo požeminio vandens gavyba Lietuvoje 1989 metais (V.Juodkazis,1990) (1 lentelė).
Vandens tiekimo forma Eksplotuojamų gręžtinių šulinių skaičius, vnt. Vandens gavyba,
tūkst. m3/parą
Centralizuota 1 206 998
Decentralizuota – iš viso
Iš to skaičiaus:
žinybiė-ūkio subjektų
žemės ūkis 10 450

2 229
8 221 388

141
247
Iš viso: 11 656 1 386

Būtina pažymėti, kad gręžtinai šulinių apskaita anksčiau Lietuvoje buvo tvaroma gerai, nes visus darbus vykdė valstybinės įmonės, kurios kiekvienų metų pabaigoje Lietuvos geologijos tarnybai privalėjo pateikti duomenis apie išgręžtus ir likviduodus gręžtinius šulinius. Šiuo metu, susikūrus privačioms įmonėms, ši informacijos kaupimo sistema sutriko, ir nutruko. Todėl tviratai galime teigti tik tai, kad 1987-1990 metais Lietuvoje buvo eksplotuojama 11-12tūkst. gręžtinių šulinių. Panaši padėtis ir vandens naudojimo statistikoje, kurią patikimai tvarko tiktai miestų vandentiekio įmonės. Jų duomenimis, nuo 1990 metų vandens naudojimas nuolat mažėjo ir 1990-1992 matais miestams aprūpinti per parą iš vandeningųjų sluoksnių bųdavo išgaunama 850-950, o 1993-1995m. – 650-750tūkst. m3 gėlojo vandens. Gręžtinių šulinių 1994-2000m per metus išgręžiama apie 300-400ūkst. Tačiau tikslios statistikos nėra. Nemaža jų dali, kaip ir ansčiau, skirta žemės ūkiui, daugiausia besikuriantiems privatiems ūkiams. Pavyzdžiui, 1992 metais įrengti 396 gręžtiniai šuliniai: ūkininkams – 188, žemės ūkio bendrovėms – 51, pramonei ir įvairiems kitiem ūkio subjektams – 122, centralizuoto vandens tikmo įmonems – 35.
Požeminio vandens ūkio tvarkymas – išteklių žvalgymas, gręžtinių šulinių įrengimas, ju remontas – sovietiniais laikais buvo pavestas tuometiniai Lietuvos geologijos valdybai, kuriai buvo pavaldžios tys įmonės – Vilniaus, Kauno ir Šiaulių hidrogeologinės ekspedicijos. Tačiau greta grynai grynai bamybinių hidrogeologinių klausimų iškilo ir daug moklsinio pobūdžio prolemų, kurių sprendimui reikėjo mokslinio pagrindimo. Mokslinės racionalaus požeminio vandens naudojimo problemas sprendė Letuvos geologijos instituto specialistų ir Vilniaus universiteto Hidrogeologojos I inžinerinės geologijos katedros moksliniai darbuotojai. Dabartiniu metu už Lietuvos gelmių, o kartuir požeminio vandens asaugą bei racionalų naudojimą atsakinga Lietuvos geologijos tarnyba, kuri, skirtingai nei buvusi valdyba, pati atlieka daugelį kraštui ir visuomenei reikšmingų geologinių darbų. Ji neturi tiesiogiai pavaldžių gavybinių įmonių. Sovietiniais metais egzistavo Vilniaus, Kauno ir Šiaulių hidrogeologinės ekspedicijos privatizuotos, suskilo į smulkesnius vienetus. Jų bazėje arba atsiskyrus atskiroms specialistų grupėms sisikūrė AB “Kauno hidrogeologija”, “Šiaulių hidrogeologija”, “ARTVA”(buvusi Vilniaus hidrogeologojos ekspedicija), bei UAB “Grota”, “Vilniaus hidrogeologija”, “Geologai” ir kt.
Nepriklausomoje Lietuvoje pasikeitė ne tik organizacinė hidrogeologinių darbų struktūra, bet ir jų finansavmo tvarka. Dabar biudžetinės lėšos skiriamos tiktai tiems darbams, kurie turi valstybine – visuomeninę reikšmę ir yra susiję su bendruoju krašto ištirtinumo lygiu, daugiausia su stambaus mastelio geologine nuotrauka bei atskirų visai šaliai opių hidrogeologinių problemų sprendimu. Visi kiti hidrogeologiniai darbai, pavyzdžiui, požeminio vandens telkinių žvalgymas vandeniui tiekti, jų monitoringas, taršių objektų aplinkos būklės įverinimas požeminio vandens apsaugos tikslais ir panašūs darbai turi būti finansuojami iš savivaldybių bei ūkių subjektų lėšų. Dėl lėšų stygiaus dabartiniu metu hidrogeologinių tyrimų apimtys sumažėjo, o išžvalgytų eksplotacinių išteklių skaičius praktiskai nepadidėjo nuo 1990 metų. Nepaisant to, kooperuojant lėšas iš įvairių finansavimo šaltinių stengiamasi spręsti opiausius požeminio vandens racionalaus naudojimp ir apsaugos klausimus.

Raktiniai žodžiai

• pozeminis vanduo
• vandens naudojimas
• požeminis vanduo