Frančesko Petrarka

Tema	Užsienio literatūra
Tipas	Rašinys
Aprašymas	Frančesco Petrarkos jubiliejus (1304 - 1374). Petrarkos vainikavimas. Petrarkos poezija. Pertrarkizmas.
Patalpinta	2008-04-22
Parsisiuntė	273
	Parsisiųsti29 KB

Išsamus aprašymas

2004 metais pasaulis mini humanistinės literatūros pradininko Frančesko Petrarkos 700 metų jubiliejų. Poetas gimė Arece, bet augo ir brendo Pietryčių Prancūzijoje, kadangi jo tėvai buvo ištremti tuo pačiu dekretu už politinę veiklą, kaip ir gyvenęs viena generacija anksčiau Dantė Aligieris.
Didelę dalį jaunystės Petrarka praleido Avinjone, studijavo Monpeljė ir Bolonijoje, bet, kai 1326 m. mirė tėvas, grįžo tarnauti įvairiose klerikalinėse tarnybose Avinjone.
Tyrinėtojų nuomone, Petrarka gavo dar geresnį klasikinį išsilavinimą už Dantę, nes, be kita ko, jis daug keliavo tarp Italijos, Prancūzijos ir Reino valstybių karalių dvarų. Sąmoningai sekė klasikais, kaupė biblioteką, rinko senuosius rankraščius, nykusius katedrose, juos skelbė ir populiarino.
Petrarkos vainikavimas
1338-1339 metais Petrarka rašo „Afriką“. Yra numatęs pralenkti vulgariąją „Dieviškąją komediją“. Gandas apie „Afriką“ greitai sklinda. Neapolis tampa protorenesanso centru. Ten gausi biblioteka. Joje sėdi ir semiasi mokslų Bokačio – didelis mokslo ir poezijos gerbėjas, būsimasis Petrarkos draugas.
Roma Petrarkos laikais buvo visai apleistas, plėšiamas miestas. Forume ganėsi karvės. Popiežiai Romoje tuo metu irgi negyveno. Bet poetas jau buvo nebe viduramžių žmogus ir pasirinko Romą ir senatą, kur norėtų būti vainikuotas laurų vainiku. Jis atsisakė scholastinio Paryžiaus ir pasirinko antikinę aplinką. Tačiau ir Roma vis dėlto tebebuvo viduramžių epochos miestas. Ir valdovas, ir liaudis buvo iš viduramžių. Tokiame fone labai gerai matyti Petrarkos novatoriškumas. Poetas 3 dienas buvo klausinėjamas, egzaminuojamas, kol karalius Robertas sutiko, kad Petrarka būtų skelbiamas poetų karaliumi. Išvykstančiajam karalius padovanojo savo purpurinę mantiją. 1341 m. balandžio 8 dieną Kapitolijaus kalvoje Petrarka pasakė kalbą apie poezijos esmę ir paskirtį. Tai buvo pirmasis Renesanso manifestas. Jame Petrarka nurodė Parnaso tuštumo priežastis. Pirmiausia, poezijos menas sunkiai pasiekiamas. Ji reikalauja ne tik amato, bet ir talento. Yra ir socialinių bei istorinių priežasčių – literatūros nuosmukis po Augusto, viduramžių visuomenės neigiamas požiūris į poeziją. Toliau Pertvarka kalbėjęs apie savo nuoširdžią meilę eilėms. būtent ji atvedusi poetą į Romą vainikuotis. Siekdamas vainiko Kapitolijuje Petrarka vadovavęsis 3 sumetimais: Respublikos garbe, asmeninės šlovės troškimu ir siekimu paskatinti kitų rašytojų uolumą. Taigi poetas kelia asmeninių ypatybių svarbą literatūrai. bet laiko taip pat reikšmingais liaudies ir valstybės interesus. Jis nebelaiko alegorijos esmingiausiu dalyku. Po Dantės nebebuvo ne tik sekėjų, bet net ir mėgdžiotojų. tai tik įrodo, kad „Dieviškoji komedija“ užbaigia epochą. O Dantei gyvam esant buvo priekaištaujama, kad jo kūryba per menkai alegoriška.
Kapitolijaus kalboje Petrarka ne tik prilygina poetus cezariams. Jis suteikia jiems žemiškojo dievo ypatybių. Petrarka tikėjo, kad jo karūnavimas Kapitolijuje pradės naują erą. Todėl taip stengėsi, kad tai įvyktų balandžio 8 d. – Velykų sekmadienį.Petrarka gal tik jautė, kad tai reikia ypatingai pavadinti. Po 10 metų Bokačio ištarė tą žodį – Atgimimas. Petrarkai naujoji epocha reiškė asketizmo ir transcendencijos atsisakymą, bet jis manė, kad krikščioniškosios dorovės atsisakyti nedera. Žmonės ir toliau turi tikėti. Taigi galima sakyti, kad Renesansas prasidėjo 1341 m. balandžio 8 dieną Kapitolijuje.
Petrarkos poezija
Žymiausius kūrinius Petrarka sukūrė įkvėptas mylimosios Lauros de Noves, kurios tapatybės tyrinėtojams taip ir nepavyko nustatyti. Sakoma, kad poetas ją sutikęs Avinjone 1321 balandžio 6 d. Laura 1325 sausio 16 d. ištekėjo už Hugues de Sade. Ją pakirto maro epidemija 1348 m., tačiau poetas eilėmis padarė ją nemirtingą.
Didžiausia dalis Petrarkos kūrybos parašyta lotyniškai, bet dabar jau užmiršta. Ir ne todėl, kad lotynų yra mirusi kalba, o todėl, kad lotyniškoje kūryboje - De Viris Illustribus, Africa, Eclogues, Secretum ir De Remediis Utriusque Fortunate - maža rasime jo originalių minčių ir jo gyvento laiko žymių. Išliekamąją vertę turi jo itališkoji kūryba: laiškai, Trionfi ir Canzoniere. Trionfi – tai alegorinių figūrų procesija: Meilė, Skaistybė, Mirtis, Garbė, Laikas ir Dieviškumas. Ir Dieviškumas pagaliau triumfuoja.
Canzoniere – Petrarkos meilės eilėraščiai Laurai. Jiems įtaką darė populiarioji literatūra ir tautosaka, tačiau Petrarka suteikė jiems žavesio, pažadinusio Europą ir tebedarančio įtaką Vakarų literatūrai. Net anglų literatūra, turinti tokių klasikų kaip Čoseris, Vaietas, Siorėjus, Šekspyras ir Donas, neįsivaizduojama be Petrarkos – be jo griežtos formos ir grakštaus turinio sonetų, intymaus santykio su antikine kultūra, žavėjimosi žmogaus kūnu ir jausmais. Tikriausia Petrarka pamilo Laurą iš savo eilėraščių, kaip tai dažnai atsitinka poetams.
Pertrarkizmas
Romantinę meilę kilmingajai damai - kaip žemiškai atstovei dvasiškojo grožio - eilėmis trubadūrai pradėjo apdainuoti XI-XIII amžiuje. Čia neblėstančios vertės yra Dantės „Dieviškoji komedija“. Tačiau tik Petrarka į eiles sudėjo savo meilės kančias ir išgyvenimus, apdainavo mylimosios akinantį grožį, angelišką tyrumą, atstumtojo sielvartą, troškimą ir geismą. Poetas apdainavo fizinį tobulumą vingriausiomis metaforomis – akis matąs kaip sielos langus ir t. t. – kurios išliko kaip sektinas pavyzdys visus 300 Renesanso metų, kol jų nepralenkė viduramžių Islamo poetika.
Visi vėlesnieji Europos literatūros grandai stiebėsi remdamiesi į Petrarkos talentą ir plėtojo jo palikimą: Čoseris, Aristas, Tasas, Rostras, Lope de Vega, Gongora, Kamoensas, Šekspyras. Net Baironas, Rosetis ir Ezra Paundas tęsė jo tradiciją.
Ankstyvojo Renesanso humanizmo poetas, ėmęs rašyti meilės lyriką vadinama vulgariąja italų kalba. Petrarka buvo ne tik poetas, bet ir mokslininkas, mąstytojas humanistas. Jam priklauso garsi tezė – “Retai pasitaiko, kad didelis grožis ir didelė dorybė gyvena drauge”.
Aistringai pamilęs savo Laurą, Petrarka parašė 366 meilės eilėraščius – kasdien po vieną savo išsvajotajai, kurią sutiko 1327 metais ir kuri mirė 1348 metais. Ne sykį bandyta nustatyti, kas buvo jo kūrybos ir meilės objektas, tačiau žinoma labai nedaug, tik tiek, kad jie susitiko
Avinjone, kur Petrarka lankydavosi įtakingo kardinolo namuose. Manoma, kad Laura buvo 19 metų kilmingo pono žmona. Kai kurie naujausių laikų tyrinėtojai daro prielaidą, kad Laura iš tiesų tėra literatūrinis personažas. Jeigu iš tikrųjų taip, tai vis dėlto galima pasakyti, kad ji kur kas tikroviškesnė negu daugelis trubadūrų kūryboje pavaizduotų personažų.

Įžymusis italų poetas Frančeskas Petrarka, gyvenęs XIV a., būdamas 40-ies sunkiai susirgo. Kartą jis neteko sąmonės, jį palaikė mirusiu ir ruošėsi palaidoti. Laimė, to meto įstatymai draudė mirusiuosius laidoti anksčiau, nei praeis para po mirties. Petrarka nubudo, kai jo karstas stovėjo ant duobės krašto. Po to jis pragyveno dar 30 metų.

Raktiniai žodžiai

• petrarka
• frančeskas petrarka
• petrarkos sonetai