Filosofijos supratimas

Tema	Filosofija
Tipas	Namų darbas
Aprašymas	Filosofijos atsiradimas. Išminties kriterijai. Filosofijos objektas ir dalykas. Ontologijos, gnoseologijos ir prakseologijos dalykas. Filosofijos krypties, atmainos, srovės ir mokyklos supratimas. Mitologijos, mokslo, meno, teologijos, politinės ideologijos, bei okultizmo būdingiausi bruožai, bei šių veiklos rūšių ryšys su filosofija.Šiuolaikinės filosofijos struktūra.
Patalpinta	2008-10-17
Parsisiuntė	719
	Parsisiųsti14 KB

Išsamus aprašymas

Filosofijos atsiradimas

Istorikų duomenimis, filosofija ėmė rastis Kinijos, Indijoje ir Graikijoje maždaug prieš 3-2,5 tūkstančių metų. Filosofų požiūriu filosofiškai mąstyti žmogų privertė tokios žmogiškosios savybės kaip sugebėjimas stebėtis, abejoti, kentėti, o taip pat mirties baimė. Tie dalykai vadinami filosofijos ištakomis, slypinčiomis paties žmogaus sieloje. Nors filosofinės tiesos paieškos ne visada buvo sėkmingos, tačiau jos visada sukeldavo nuostabų būvį, t. y. viltį nesibaigiančioje kovoje už savo būtį ir tiesiant kelią į absoliutų žinojimą. Taigi viltį galima laikyti penktąja filosofijos ištaka ir priežastimi.
Tačiau civilizacijos raidoje vien šių žmogiškosios sielos ištakų filosofijai atsirasti nepakako. Visur žmonės stebėjosi, abejojo, kentėjo ir vylėsi amžinu gyvenimu, visur atsirasdavo mitų ir religijų, tačiau filosofija atsirado tik Kinijoje, Indijoje ir Graikijoje. Į visas kitas planetos vietas filosofija ,,atėjo” būtent iš šių šalių. Kodėl?
Akivaizdu, kad filosofo profesijai atsirasti reikėjo ir palankių visuomeninių sąlygų. Tą jau suprato didysis graikų filosofijos kūrėjas Platonas. Viena šių sąlygų –vergų darbas, kuris leido atsirasti pakankamam skaičiui žmonių, nedirbančių sunkaus fizinio darbo.
Taigi neabejotina, kad vergovė buvo būtina socialine prielaida, tačiau ir jos neužteko. Pvz., vergoviniame Egipte atsirado mokslas, bet neatsirado filosofija. Dabarties patyrimas įrodė, kad filosofavimui būtina pakankama asmeninė laisvė nuo valdžios žmonių. Ten, kur tvyro dvasinė priespauda, filosofija merdi. Taip atsitiko ir naujausiais laikais komunistinio režimo šalyse. Net Indijoje ir Kinijoje, kuriose, beje, nebuvo ir Graikijai būdingo vergovės tipo, filosofija iki klasikinės, t. y. pavyzdinės, teorijos formos nepakilo. Net iki šių dienų, palyginti su Vakarais, Rytų šalių filosofijoje išliko pirmapradė žymė. Rytų šalių filosofijas kai kurie mokslininkai vadina proto filosofija (gr. proto – pirmas) arba, geriausiu atveju, parafilosofija (gr. para – prie, šalia, nuo), t. y. sutrikusia filosofija, kurioje daug ikifilosofinių ar nefilosofinių pradų. Vadinasi, filosofijai atsirasti ir plėtotis reikia laisvos, demokratiškos visuomenės, kurioje nedraudžiama kitamintystė. Kaip tik dėl to klasikinės filosofijos tėvynė yra Senovės Graikija, kurioje atsirado demokratiškos santvarkos valstybių.
Graikijos filosofija prasidėjo nuo pasaulio pradų paieškų. Istorikai filosofijos pradžia laiko vadinamąją Mileto mokyklą ir jos įsteigėją Talį (624-547 m. pr. Kr.). Tai laikas, kai imama neigti mitologinė pasaulėžiūra. Tačiau pirmasis filosofas, suteikęs filosofijai ypatingą žinojimą ir prasmę, yra Platonas (427-347 m. pr. Kr.).


Išminties kriterijai

Sukritikavę mitus ir pradėje ieškoti dalykų esmės graikai pirmieji suprato, kad išmintis yra tik idealas, t.y. geidžiamas ir niekada netampantis tikrove sąmonės būvis, todėl kaip tik dėl to savo mąstytojus ėmė vadinti ne išminčiais, bet mylinčiais išmintį, t.y. tais, kurie stengiasi būti išmintingi. Išmintis, o ji buvo tapatinama su žinojimu apskritai, pripažystama aukščiausia dorybe. Jos siekti, vadinasi, artėti prie dievų, yra pati garbingiausia veikla, nes tik visažiniai dievai yra išmintingi.

Filosofijos objektas ir dalykas

Filosofijos atsiradimo, filosofijos krypčiu bei atmainų apžvalga parodo, kad filosofija ir filosofavimas neturi nei savo griežtai apibrėžto tiriamojo dalyko, nei metodo, tačiau filosofijos objektas nesiskiria nuo kitų pažinimo rūšių objekto. Šis objektas yra tikrovė, kurios pagrindinė savybė paženklinta žodžiu „yra‘‘. Visos skirtybės tarp pažinimo būdų prasideda nuo šio objekto atskleidimo specifikos.
Tikrovė tradicinės filosojos požiūriu yra dvejopa: materiali, fiksuojama žmogaus jutimo organais arba žmogaus išrastais prietaisais, ir ideali, t.y. tiesiogei neprieinama nei pojūčiams nei prietaisams, taciau aptinkama žmogaus protu ir mąstoma.
Taigi daugelyje knygų tvitinimas, kad filosofija neturi savo objekto, švelniai tariant, yra nesusipratimas. Šis teiginys atsirado dėl sąvokų objektas ir dalykas painiojimo.
Objektas yra tai, i ką plačiausia prasme mokslininkai, menininkai, ideologai, teologai ir filosofai nukreipia savo pažintinę veiklą. Tai visada yra reali (materiali ar ideali) tikrovė. Dalykas yra ta objekto dalis, iškarpa, ištrauka, vaizdas, momentas, faktas ir pan., kuri iš objekto išsiskiria pažintine veikla užsiimantis žmogus (mokslininkas, filosofas, ideologas, menininkas).

Ontologijos, gnoseologijos ir prakseologijos dalykas

Ontologija – svarbiausia metafizikos šaka, kilusi is ikisokratiku filosofijos. Didžiausias įnašas čia priklauso Platonui ir Aristoteliui, vėliau XX a. filosofijoje ontologijos problematika tyrinejo Nikolajus Hartmanas, Martinas Haidegeris. Nagrinejama būtis ir egzistencija, taip pat pagrindines kategorijas, bandant išsiaiškinti, kokios ir kokių tipų esybės egzistuoja. Pagrindinis ontologijos klausimas: „Kas egzistuoja?‘‘
Ontologija turi didelę įtaką realybės koncepcijai, kadangi stengiasi kuo bendriau aprašyti viską, kas egzistuoja neapsiribojant pavienių mokslų išvadomis ir, galbūt, peržengiant jas.
Gnoseologija – pažinimo teorija, tirianti pažinimo (žinių, žinojimo) prigimtį ir principus. Pažinimo teorijoje siekiama paaiškinti, iš ko atsiranda mūsų žinojimas, kas garantuoja mūsų žinių tikrumą. Ši problema paprastai yra apibūdinama kaip pažinimo šaltinio problema. Filosofijos istorija pateikia skirtingus šios problemos sprendimo variantus. Pažinimo procese žmogus remiasi savo juslėmis – regėjimu, lytėjimu, klausa, uosle ir kt., kuriomis atskleidžia daiktu juslines savybes (erdvinį pavidalą, spalvą, skonį ir pan.). Juslinė patirtis yra būtina žmogaus orientacijai pasaulyje, be jos apskritai būtų neįmanoma žmogaus veikla juntamųjų daiktų pasaulyje. Tačiau pažinime neabejotinai dalyvauja ir mąstymas, protas, kadangi protu mes galime įžvelgti tai, ko negalime nei pamatyti, nei išgirsti. Tik mąstymu galime atskleisti daiktų esmę, pasaulio prigimtį. Juslėmis negalime aptikti nei Demokrito atomų, nei Platono idejų pasaulio, remdamiesi loginiais įrodymais galime įrodyti tai, ko nežinome iš patirties.

Raktiniai žodžiai

• supratimas
• filosofijos supratimas
• filosofijos atsiradimas