Filosofija

Tema	Filosofija
Tipas	Paruoštukė
Aprašymas	Platono Alegorija apie olą. Augustino laiko samprata. Dekarto filosofinis metodas. Dievo buvimo įrodymas, kodėl tai reikia daryti. Dievo buvimo įrodymas (Dekarto). Karnapas. Metafizikos kritika. Fuko. Disciplinarinė visuomenė (visuomenės modelis). B.Andersonas nacionalizmo kilmė.
Patalpinta	2005-12-17
Parsisiuntė	1783
	Parsisiųsti17 KB

Išsamus aprašymas

Valstybių svarbiausia alegorija, skirta sutraukti visas Platono formų teorijas, yra Uolos alegorija – ši alegorija yra geriausias įrodymas,ne tik to,kad Platonas buvo genialus filosofas,bet taip pat, kad jis buvo vaizduotės meno genijus. Platono olos alegorija geriausiai atskleidžia kas visoje klasikinėje Vakarų mąstymo epochoje išlieka kaip sąranga, kitaip tariant,patį Vakarų klasikinį mąstymą grindžianti ontologinė struktūra. Jos sąrangoje - juslinis (šešėliai) ir idealusis (idėjos) momentai, tarp kurių ir skleidžiasi klasikinė tikrovės sąrangos koncepcijos drama. Iš filosofijos istorijos žinome, kaip švytuoklės principu juslumas grūmėsi su ant juslumu, taip norėdami užimti vienas kito atžvilgiu pirmaujančią poziciją to, kas tikra ir tikroviška apibrėžtume. Olos alegorija Platonas iliustruoja savąją filosofinę doktriną. Septintojoje Valstybės knygoje jis kviečia mus įsivaizduoti Ola, į kurią driekiasi platus šviesos ruožas. Šioje oloje nuo pat vaikystės sukaustyti žmonės,kurių kojos ir kaklas surakinti grandinėmis. Jie negali pajudėti iš vietos ir net pasukti galvos – visą laiką mato tik tai kas prieš juos.Jie yra nugara į šviesą. Tokią jų pozą galima būtų palyginti su šių laikų žmogumi, esančiu kino teatre. Už žiūrovo nugaros yra projektorius-iš jo sklinda šviesa.Tarp šviesos ir šių sukaustytų žmonių driekiasi kelias, kuriuo yra nešami daiktai. Šie kaliniai mato olos vidinę sieną ir nieko daugiau: nei vieni kitų,nei daiktų, kurie yra nešami už jų nugarų. Jie mato savo pačių ir tų daiktų šešėlius, krentančius ant olos sienos.Jie mato tik šešėliusJei juos kas staiga išlaisvintų ir lieptų žiūrėti į‘pačius daiktus, į tikrovę, o ne į šešėlius, jie būtų apakinti šviesos, realumo ir laikytų šešėlius tikresniais už tikrovės daiktus nei, kad pačią tikrovę. Šešėliai būtų jiems tikresni už tikrovę. Šie žmonės,anot Platono, reprezentuoja didžiąją dalį žmonių matydami tik tikrovės šešėlius, girdėdami tik tiesos atgarsius. Toks požiūris į pasaulį, pasak Platono, yra neadekvatus, iškreiptas jausmų ir tų žmonių užsispyrimo, klaidingų kitų mokymų, perduotų per kalbos ir retorikos vingrybes. ‘Praregėjimas’, ‘išsilaisvinimas ir pamatymas daiktų’ tokių kokie jie yra, palaipsnis minties kelias į ‘saulės šviesą, kur egzistuoja tikrosios idėjos ir tikroji tikrovė. Platono ‘kelio į šviesą’ kvietimas nėra tik akademinis ar siaurąja prasme teorinis-kritinis, bet kartu ir praktinis, t.y. etinis ir politinis.
2. Augustino laiko samprata Aurelijus Augustinas (354-430) krikščioniškosios filosofijos pirmtakas. Jis mąstė, domėjosi įvairiais klausimais, problemomis, tarp jų ir laiko klausimu. Jis stengėsi suprasti ir paaiškinti, kas yra laikas.Pasak Augustino, iki Dievo sukurto laiko nebuvo jokio laiko, nes visų laikų pradininkas ir kūrėjas yra Dievas. Nebuvo tokio laiko, kai Dievas nieko neveikė. Laikas yra sukurtas kartu su praeinančių daiktų pasauliu ir išnyks kartu su paskutiniu teismu. Objektyvaus laiko nėra. Dievas – amžinybė. Dievo šiandiena yra amžinybė. Amžinybė nelygi laikui, nes laikas turi atkarpas, o amžinybė dalių neturi.Laikas egzistuoja tik žmogaus prote: praeitis – atmintis, ateitis – laukimas. Abu šie momentai sąmonėje – dabartis. Bet dabartis neturi jokios trukmės. Esamuoju gali būti vad tik trumpiausias laiko momentas, kurio negalima dalyti į jokias dalis. Esamasis laikas labai greitai pralekia, neužtrunka nė akimirkos. Jei užtrunka, tai dalijamas į praeitį ir ateitį. Jei laikas nesikeistų, jis nebūtų laikas. Jei niekas nepraeitų, nebūtų būtojo laiko, o jei niekas neateitų, nebūtų būsimojo, jei niekas neegzistuotų, nebūtų esamojo laiko.Es.l. atsiranda iš nežinomybės, kai iš būs.l. jis tampa esamuoju, ir kai jis pasitraukia į nežinomybę, tampa būtuoju.Yra trys laikai: esamasis apie būtąjį (atsiminimas), es.l. apie esamąjį (stebėjimas) ir esamasis apie būs (laukimas) Kai laikas eina, jis gali būti suvokiamas ir matuojamas, o kai praeina, negali būti nei suvokiamas, nei matuojamas, nes jo nebėra. Praeitis išmatuojama, nes tai įvykių seka. Laikas eina ir praeina. Dėl to jį galima ir matuoti. Matuojame pačią trukmę nuo tam tikros pradžios iki pabaigos. Dekarto filosofinis metodas. Norint moksle pasiekti ką nors ilgaamžiško, reikia vieną kartą atmesti visas ankstesnes nuomones. Nėra reikalo nagrinėti visų jų paeiliui, užtenka vien tik paneigti principus, kuriais jos grindžiamos. Šie principai – pojūčiuose, kuriais negalima pasikliauti dėl jų apgaulingumo. Nors, mums atrodo, kad pojūčiai mūsų neklaidina, bet, remdamiesi vien jais, negalime atskirti budėjimo nuo sapno. Dalykai, regimi sapnuose, nebūtinai esti įsivaizduojami. Bent jau jų vaizdiniai gali būti sudaryti tik iš kitų, paprastesnių ir tikrų, dalykų idėjų junginio. Kol nebus rasta kas nors tikra, reikia atmesti visa, kas bent truputį abejotina. Rasti bent vieną tikrą dalyką – vadinasi, atlikti didelį darbą. Reikia atmesti kaip klaidinga visa, ką mes kada nors pažinome pojūčiais. Tačiau, nors abejojame viskuo, negalime abejoti tuo, kad esame ir teiginys „Aš esu“ – teisingas. Įsitikinus savo buvimu, reikia ištirti, koks esi. Todėl verta patirti, koks tareisi esąs. Iš viso to, kuo tarėmės esą, nesame niekas, išskyrus tai, kad mes – mąstantis daiktas. Mūsų pačių pažinimas neturi nieko bendro su tuo, ką galime pažinti vaizduote.

Raktiniai žodžiai

• olos alegorija
• platono olos alegorija
• platonas olos alegorija