Filmo recenzija: "Prozako karta"

Tema	Lietuvių kalba
Tipas	Analizė
Aprašymas	Filmo "Prozako karta" analizė. Įžanga.
Patalpinta	2006-09-05
Parsisiuntė	3865
	Parsisiųsti9 KB

Išsamus aprašymas

Šiandien galime matyti daugybę filmų, skirtingų žanrų( komedijas, dramas, fantastinius, siaubo, nuotykių, trilerius t.t), stilių( romantinių, psichologinių, istorinių t.t ), rūšių( vaidybinius ir ne vaidybinius). Todėl pasirinkti tikrai yra iš ko. Kiekvieno skonio žiūrovas gali atrasti, kas jį domina, jaudina. Mane žavi dramos, pavyzdžiui, „Gyvenimas yra gražus“(Roberto Benigni, 1997), „ Pianistas“( Roman Polanski, 2002) . Patiko siaubo filmas „ Interviu su vampyru“( Neil Jordan, 1994). Ypač patrauklios psichologinės dramos, kuriose sprendžiamos aktualios problemos, psichologiniai sunkumai, kur reikia mąstyti, įsijausti, suprasti herojų, jo situaciją, pavyzdžiui, „ Hipnozė“( Nick Willing, 2002), „Prozaiko karta“. Būtent Erik Skjoldbjaerg filmą „Prozaiko karta“ nusprendžiau aptari plačiau, išanalizuoti. Šis filmas labai patiko dėl aktualios problematikos, kurią stengsiuosi paaiškinti, puikių jaunų aktorių, ypač Christinos Ricci, imponavo pasakojimo būdas, kurį, taip pat, aptarsiu vėliau, meninių priemonių ryškumo. Tačiau labiausiai patiko realistiškumas- šis filmas sukurtas, remiantis Elizabeth Wurtzet memorialine knyga „Prozaiko karta“. Tarp daugybės šių dienų jaunimo problemų; bulimijos, anoreksijos, narkotikų, alkoholio, apatijos, vis aiškesnę, didesnę reikšmę įgauna depresija, kuri dažnai tampa visų kitų problemų pagrindu, pradžių pradžia. Taip nutinka ir filmo pagrindinei veikėjai Elizabeth Wurtzet. Ir taip nutinka ne tik filmuose, ne tik knygose, o ir realiame gyvenime. „ Iš pradžių lėtai, o po to staigiai“- taip savo grimzdimą į vis gilesnę depresiją apibūdino Elizabeth.
Taigi toliau bandysiu atskleisti šį filmą, išanalizuoti ir paaiškinti, ką ir kaip aš supratau, ką pamačiau, kas ir kodėl patiko, kas pasirodė svarbu.Filme daug įvairių meninių priemonių, kurios padeda žiūrovui įsijausti, keletą jų aptarsiu.
Jau einant titrams girdime liūdną, lėtą muziką, šiame filme muzikinis fonas beveik nenutyla. Dažniausiai girdime Loud Red muziką, kuri padeda sukurti filmui būdingą depresišką, kertais net piktą nuotaiką. Filmas prasideda Lizos pasakojomu- tačiau, rodos, jog girdime jos mintis, mat lūpos nejuda. Filme, ko gero, daug svarbesni ir dažnesni yra ne dialogai, o Elizabeth mintys. Dažnai veiksmas vyksta, o Lizos mintys, kurias mes girdime, būna lyg komentarai, kaip ji toje situacijoje jautėsi, ką mąstė. Todėl pažiūrėjus filmą, atrodo, kad Liza tavo gera pažįstama, draugė. Tai sukelia emocijas. „Prozaiko kartoje“ gausu minčių šuolių į praeitį, šios paralelės paaiškina jos depresijos kilmę, staigiai nutrūkstančios scenos, greita veiksmo vietų kaita( vienoje scenoje Liza šoka su vaikinu, kalbasi, ir staiga ji jau klubo tualete; Liza sėdi paskaitoje, rašo, mes matome jos užrašus, tada vėl parodo Lizą, o ji jau savo kambaryje), tai suteikia filmui dinamikos, išvengiama bereikalingų, monotoniškų scenų, filmas netampa per ilgos trukmės. Tai pat nemažai perspektyvinių transformacijų( dažnai Elizabeth veidas rodomas stambiu planu, jos sąsiuvinis taip pat dažnai filmuojamas stambiu planu ),yra „ teatrinių“ elementų( šokių salėje ryškiai rodomi tik Liza ir vaikinas, su kuriuo ji šoka)- visos šiuos meninės priemonės padeda sureikšminti pagrindinę veikėją, jos elgesį, jausmus, reakcijas. Panaudota įvairių filmavimo būdų: filmavimas judančia kamera(Liza važiuoja su mama automobiliu į Harvardą, matome kaip artėja kelio ženklai, pavadinamai, nuorodos- tai padeda žiūrovui matyti, ką mato Liza, pajusti, ką jaučia ji, kai tolsta nuo namų; Elizabeth sėdi kambary ir rašo, o judanti aplink kamera sudaro sukimosi įspūdi, atrodo, jog sukasi viskas ratu, ji brauko, vėl rašo, girdisi kažkoks šnabždesys, ne nuoseklios mintys- tai atskleidžia Lizos pasimetimą, savęs kontrolės praradimą), atspindžiai( mergina važiuodama žiūri pro langą, o jos veidas, ypač ryškiai, akys atsispindi stikle- mes matome viską, ką mato ji ir tuo pačiu matome jos veidą, liūdą išraišką, kad ji susimąsčiusi). Kadangi žiūrovas girdi Elizabeth mintis, norus, žino, kaip ji jaučiasi, tai kai ant jos visi- jos mama, Reifas, draugai, seneliai pyksta, žiūrovas ne tik, kad jos nekaltina, o užjaučia, kartu išgyvena kančią, liūdesį, pasimetimą ir nežinojimą. Girdint jos mintis, panašus įspūdis, lyg žiūrėti nuotraukas, ir girdėti to žmogaus komentarus, kaip jautėsi, ką atsimena. Taigi žiūrovas gali susitapatinti su Liza, puikiai ją pažinti.
Filmas baigiasi tokia pačia muzika ir scena- Elizabeth rašo, savo kambaryje. Tokia žiedinė konstrukcija užbaigia jos pasakojimą. Nemažiau svarbūs už menines konstrukcijas yra veikėjų personažai, charakteriai, aktorių vaidyba.
Tinkamai parinkti aktoriai, ryškūs personažai, gera vaidyba filmui suteikia tikrumo, realistiškumo.
Personažai sukurti puikiai. Atsleisti jų charakteriai. Pagrindinis personažas- Elizabeth. Christina Ricci puikiai atliko vaidmenį, atrodė, kad ji net nevaidina, o iš tiesų išgyvena visą sumaištį. Elizabeth – jauna, perspektyvi žurnalistė, meniška siela. Tačiau labai jautri, gan uždara. Jos nuotaikos kinta pastoviai. Ji serga depresija. Todėl jos poelgiai, nuotaikos nenuspėjami. Liza linkus išbandyti viską, nemyli savęs, savo kūno ir viso pasaulio. Ji bandė narkotikus, alkoholį, rūkalus, seksą, žudytis. Tai parodo, kokia ji sutrikusi, pasimetusi. Supratusi, kad ji savęs nevaldo –verkia ir verkia, prašo pagalbos. Paskui vėl ją apima apatija, vel prasideda vakarėliai, svaigalai. Ir taip visada- juodus periodus keičia trupi pagerėjimai. Merginai trūksta meilės, artumo, todėl jos susižavėjimai virsta kančia ir liguista meile, isterišku elgesiu. Lizai gyventi sunku, bet mirti baisu. Tai ji ir blaškosi tarp gyvenimo ir mirties- gilioje depresijoje. Kol prozakas sugrąžina jai normalų gyvenimą.

Raktiniai žodžiai

• recenzija
• filmo recenzija
• filmu recenzijos