Dirvotyra

Tema	Geografija
Tipas	Konspektas
Aprašymas	Dirvožemio fazinė sudėtis. Morfologinė dirvožemio sandara. Dirvožemio profilis- tai genetinių horizontų ar sluoksnių vertikalus išsidėstymas. Dirvožemio horizontai ir sluoksniai bei jų žymėjimas. Dirvožemio morfologinės savybės. Spalva, struktūra, susiklojimas, naujadarai ir intarpai. Dirvožemio granuliometrinių (mechaninių) elementų kilmė ir klasifikacija.Ganuliometrinė dirvožemio sudėtis, jos raiškos būdai ir praktinė reikšmė. Cheminė dirvožemio sudėtis. Makroelementai ir mikroelementai. Organinė dirvožemio dalis ir jos šaltiniai. Dirvožemio humuso susidarymas, sudėtis ir reikšmė. Dirvožemio koloidai ir jų savybės. Dirvožemio sorbcija ir jos rūšys. Dirvožemio rūgštumas, šarmingumas, buferiškumas. Bendrosios fizikinės dirvožemio savybės. Fizikinės mechaninės dirvožemio savybės. Dirvožemio drėgmė ir jos rūšys, drėgmės režimo tipai. Dirvožemio oras, jo sudėtis, savybės ir režimas. Dirvožemio šiluma, savybės ir režimas. Dirvodara, jos bendroji schema ir energetika. Elementarieji dirvodaros procesai. Dirvožemio derlingumas ir jo didinimo būdai. Dirvožemio derlingumo rūšys. Dirvožemių sistematika ir jų diagnostikos principai. Diagnostiniai dirvožemio horizontai, medžiagos ir savybės. Pagrindiniai dirvožemio horizontai ir sluoksniai bei jų žymėjimas simboliais. Lietuvos dirvožemio dangos susidarymo ypatumai. Lietuvos dirvožemių sistematika ir klasifikacija..
Patalpinta	2011-05-23
Parsisiuntė	226
	Parsisiųsti23 KB

Išsamus aprašymas

1. Dirvotyra, jos pagr. uždaviniai, ryšys su geologija ir kitais gamtos mokslais.
Dirvotyra- mokslas apie dirvožemį, jo susidarymą, sandarą, sudėtį, savybes, geografinį paplitimą, raidą ir reikšmę gamtoje, apie esminę dirvožemio savybę- derlingumą, būdus jam išsaugoti ir didinti. Tai kompleksinė mokslo šaka.
2. Trumpa dirvotyros istorija. Dirvotyros mokslo raida Lietuvoje.
Domėtis pradėta jau tada, kei žmogus ėmė verstis žemdirbste. Dirbant žemę, pagal įvairius požymius jis išmoko ją skirstyti į gerą ir prastą. Pirmasis periodas- žinios apie žemę senovės filosofų veikaluose. Antrasis- švietimo epocha, feodalizmo lakotarpis. Pažiūros į žemę, kaip dalyvaujančią aprūpinant augalus maisto medžiagomis. Tiriamas humusas, jo svarba. Trečiasis- pedologija, kaip geologijos mokslo šaka. Dirvožemis suprantamas kaip natūralus gamtos kūnas, vertas atskiro studijavmo, sukurtos klasifikacijos, atsirado dirvožemio biologija ir fizika. Ketvirtasis- svarankiško mokslo pradžia(V.Dokučajevas). Prasidėjo mokslinių tyrimų, vadovėlių, veikalų, atlasų leidimas. Lietuvoje- Valakų reforma, M.Očapovskis parengė pirmuosius dirvotyros veikalus, gruntą suskirstė į rūšis ir klases. V.Ruokis 1930m. suklasifikavo Lietuvos dirvožemius, išleido žemėlapį, knygas, kūrė mokslinius terminus. Po 2ojo Pasaulinio karo dirvotyros raidą Lietuvoje itin veikė rusiškoji dirvotyros mokykla. 1999m. šalies dirvožemininkai parengė naują „Lietuvos dirvožemių klasifikaciją“
3. Dirvožemis kaip gamtos kūnas ir gamybos priemonė.
Dirvožemis- daugiakomponentės sisemos sluoksnis dūlėjmo plutos paviršiuje, susidaręs dėl nepaprastai sudėtingos vietos klimato, augalijos ir gyvunijos, dirvodarinių uolienų, reljefo ir šalies amžiaus sąveikos. Dirvožemio derlingumas- gebėjimas aprūpinti augalus maisto elementais, o jų šaknų sistemą-pakankamu drėgmės, oro ir šilumos kiekiu.
4. Geologiniai procesai. Mineralų ir uolienų susidarymas.
Žemė sudaryta iš geosferų. Geologiniai procesai skirstomi į:
• Endogeninius
• Egzogeninius
• Metamorfinius
• Kosmogeninius
Endogeniniai(vidaus)- Žemės plutos grimzdimas, kilimas, raukšlėjimasis, skilimas, vulkanizmas ir magmatizmas. Mineralų susidarymo stadijos: magminė, pegmatitinė ir pneumatolitinė-hidroterminė.
Egzogeniniai(išorės)- geologiniai procesai vyksta Žemės plutos paviršiuje arba negiliuose Žemės plutos sluoksniuose dėl Saulės radiacijos energijos- Saulės energijos, gravitacijos jėgos ir mikroorganizmų veiklos.
Metamorfiniai- dėl temperatūros ir slėgio poveikio kinta uolienos sudėtis, struktūra, tekstūra. Izocheminis(uždaroje sistemoje), Alocheminis(atviroje).
Metamorfizmo tipai: lokalinis (dinaminis-veikia tektoninis slėgis, kontaktinis-kai magma prasiskverbia į jau susidariusias uolienas). Regioninis- vyksta dideliuose plotuose. Išskiriama į zonas: Epizona, mezozona, katazona. Impaktinis- smūginis.
Kosmogeniniai- mineralai ir uolienos susidaro kosminėje erdvėje.
5. Kristalinio pamato uolienos ir jų klasifikacija. Kristalines medžiagas sudaro elementariosios dalelės išsidėsčiusios tiksliai tai medžiagai būdinga tvarka. Jų fizikinės savybės visomis kryptimis nėra vienodos. Tikraisiais kietaisiais kūnais laikomos tik kristalinės medžiagos. Tetraedras, oktaedras ir kubas.
6. Geologinė dirvodarinių uolienų klasifikacija.
Mineralinės dirvodarinės uolienos pagal susidariusį dūlą:
1) dūlėjimo pluta arba dūlas, susidariusį iš kietų uolienų, likusių dūlėjimo vietoje-eliuvis.
2) Sąnašinės, smulkiau skirstomos pagal tai, kas jas sunešė ar suklostė:
• Gravitacijos
• Vandens
• Ledo
• Vėjo
7. Lietuvos dirvodarinės uolienos.
Morenos- nerūšiuotas molio, dulkių, smėlio, akmenų ir riedulių mišinys.
Limnoglacialinės nuosėdos-neriedulingos, smulkios granul. sudėties, iš labai smulkaus smėlio, dulkių ir molio.
Fliuvioglacialinės- upių vandens suneštos ir surūšiuotos nuosėdos. Sluoksniuotieji žvyrai, rupūs ir vidutinio rupumo vienalyčiai smėliai.
Eolinės vėjų supustytos, labai smulkios dulkiškos dalelės. (rupūs, smulkūs smėliai)
Aluvinės- upių užliejamuose slėniuose.
Deliuvinės- dėl lietaus ar tirpsmo tekančio vandens erozijos nuo statesnių šlaitų nuneštos ar pašlaitėse suklostytos įvairios kilmės nuosėdos.
Organinės-įvairios durpės.
8. Dirvodaros veiksniai. Dirvodarinės uolienos, klimatas, reljefas, augalija ir gyvieji organizmai, geologinis laikas, žmogaus ūkinė veikla.
Dirvožemiai iš dirvodarinių uolienų paveldi daugybę įvairių mineralų. Dirvodarinės uolienos kilmė turi įtakos net brandžių dirvožemių savybėms. Cheminė ir mineralinė dirvodarinių uolienų sudėtis lemia dūlėjimo intensyvumą ir iš dalies- natūralią augaliją. Lemia molio mineralų sudėtį. Klimatas-tai daugiametė meteorologinių sąlygų kaita, tai dirvožemį veikiančių procesų visuma, pirmiausia šilumos ir vandens patekimas į dirvožemį. Nuo klimato sąlygų priklauso dirvodaros procesų energetika, taip pat daugelis vykstančių fizikinių ir cheminių procesų. Svarbiausias veiksnys- Saulės radiacija. Reljefas-Makroreljefas-lygumos, plynaukštės, kalnų masyvai. Mezoreljefas- įdubos, kalvos, uždari slėniai ir terasos. Mikroreljefas- nedidelės žemumos, įdubos, kauburėliai lygumose. Nuo reljefo labai priklauso klimato veiksnių įtaka dirvodarai. Augalija ir gyvieji organizmai- augalų grupuočių sudėtis: medieninė augalijos formacija-taigos, miškai..pereinamoji medieninė-kserofitiniai miškai, savanos.žolinės augalijos-pievos, prerijos, stepės.dykumų auralijos.kerpių-samanų-tundros, aukštapelkės. Augalija ir gyvunija tam tikromis sąlygomis palengvina dirvodarinių uolienų dūlėjimą ir galutinai jas paverčia dirvožemiu. Mikroorganizmai:bakterijos, aktinomicetai,mikromicetai jų funkcija- augalinių liekanų mineralizavimas ir humifikavimas. Geologinis laikas- gamtinis dirvodaros procesas vyksta nuolat. Lietuvoje dirvožemio amžius siejamas su paskutiniojo ledynmečio pabaiga, dirvožemiai nevienodi. Jauniausi dirvožemiai yra upių salpose, Kuršių nerijos kopose ir Baltijos jūros terasose. Seniausi- pietrytinėje dalyje. Žmogaus ūkinė veikla- per paskutinį 1000m. labai pakito, kertami, deginami miškai ir paverčiami dirbamais laukais. Dirvodarą veikia sausinimas ir drėkinimas, kalkinimas ir tręšimas, deminių priemonių naudojimas.
9. Dirvožemio fazinė sudėtis.
Pagrindas kietoji fazė. Skystoji fazė-porose esanti drėgmė, dėl cheminių reiškinių virstanti tirpalu. Tai dirvožemio kraujas, kuris tirpalus perneša ir paskirsto profilyje. Dujinė fazė- nuo drėgmės laisvas poras užpildantis oras. Gyvoji fazė- visi jame esantys organizmai: mikroorganizmai, bakterijos, aktinomicetai, bakterijos, dumbliai, kirmėlės, gyvūnai, augalų šaknys.

Raktiniai žodžiai

• dirvotyra
• dirvozemio morfologija
• dirvožemio horizontai