Darbas. Darbo apmokėjimo rūšys

Tema	Ekonomika
Tipas	Referatas
Aprašymas	Įvadas. Darbas. Darbo jėga. Darbo jėgos šaltinis – gyventojai. Darbo jėgos pasiūla ir paklausa. Darbo užmokestis. Darbo apmokėjimas. 2007 m. biudžetas. Vidutinis pageidaujamas atlyginimas. Vokelių ekonomika. Mokesčiai. Reguliavimas. Biurokratija. Vokelių kaina. Vokelių padariniai. Išvados.
Patalpinta	2007-11-06
Parsisiuntė	2049
	Parsisiųsti37 KB

Išsamus aprašymas

ĮVADAS

„Vienintelė tiesa – darbas, pasaulis taps tuo, kuo jį pavers darbas“
(Zolia E. 217 p.,)

Žmogus savo darbu sukuria produktą, atlieka paslaugas, atranda naujus, tobulina esamus gamybos procesus. Be darbo nebūtų ir žmogaus, kuriančio savo gyvenimo sąlygas. Per žmonijos gyvavimo istoriją keitėsi darbo pobūdis ir sąlygos. Kylant mokslo ir technikos pažangai, žmogaus darbas darosi sudėtingas, lengvėja, tačiau reikalauja geresnių specialybinių žinių. Senovėje žmonių darbas buvo primityvus, dabar - dažniausiai mechanizuotas ir automatizuotas.
Dirbančiųjų darbo užmokestis yra svarbiausias pajamų šaltinis, tiesiogiai veikiantis jų gyvenimo lygį. Todėl atlyginimas už darbą turi būti ne tik teisingas, bet ir svarus. Kodėl susidaro darbo užmokesčio skirtumai? Darbo užmokestį, t. y. darbo vertę, kaip ir kitas vertes, nulemia visuminiai paklausos ir pasiūlos dėsniai. Darbo užmokestis stabilizuojasi, kai darbo paklausa ir jo pasiūla pasiekia pusiausvyrą. Paklausos (t.y. darbo paslaugų pirkėjų – darbdavių) požiūriu darbo užmokestį nulemia ribinis darbo našumas. Kiekvieno papildomo vieneto, įtraukiamo į kokios nors rūšies gamybą, duodamas pajamos arba jo našumas po tam tikro momento ima mažėti, ir tai palyginama su mažėjančio ribinio naudingumo dėsniu.
Pasiūlos (t. y. darbo pardavėjų – samdomų darbuotojų) požiūriu, egzistuoja minimalus užmokesčio lygis, su kurio darbuotojas sutinka Šis minimumas išreiškia darbuotojo įprastinio gyvenimo lygio standarto išlaikymo kaštus, t. y. vertę visų būtinų gyvenimo reikmenų, patogumų ir pramogos dalykų, kuriais naudotis jis įpratęs ir kurių jis, atsiribodamas nuo trumpalaikių nukrypimų, reikalaus sau laisvos konkurencijos sąlygomis.
Darbo užmokesčio dydis išreiškia darbo vertę, kuri yra mainų proporcijos išraiška, o ne prigimtinė to daikto savybė. Vertę teisingai galima suprasti tik paklausos ir pasiūlos sąveikos lygmeniu.
(Martinkus B., Žilinskas V., Ekonomikos pagrindai, 217 p., 233 p.,)








1. DARBAS

Darbu būtų galima pavadinti kiekvieną žmogaus sąmoningą veiklą, nukreiptą į tam tikrą tikslą, kurio siekiant vartojama fizinė ir protinė energija. Darbas skiriasi nuo žaidimų ir pasilinksminimų tuo, kad jis yra tik priemonė, o ne tikslas save patenkinti.
D a r b u (labour / work) vadiname žmonių pastangas reikalingas prekėms gaminti ir paslaugoms atlikti.
D a r b o i š t e k l i a i (human/ labour resources) – tai fiziniai ir protiniai žmonių sugebėjimai, kuriuos galima panaudoti ekonominėje veikloje.
Šis terminas reiškia žmoniškąjį išteklių, t. y. žmogaus protinį sugebėjimą, reikalingą prekių ir paslaugų gamybai.
Kiekvienas žmogus turi dirbti pagal savo galimybes, sugebėjimus. Žmogaus darbo įgūdžiai ir pomėgiai formuojasi nuo pat gyvenimo pražios ir turi išlikti visą gyvenimą. Žmogui skiriami darbai priklausomai nuo amžiaus. Žmogaus gamybinė veikla prasideda tada, kai jis įsigyja specialybę ir pradeda kokią nors gamybinę veiklą.
Darbas skirstomas į protinį (mental/ brain), ir fizinį (manuoal labour/ physical work). Toks darbo skirstymas yra istoriškai susiformavęs, plačiai paplitęs, tačiau labai sąlygiškas.

Raktiniai žodžiai

• darbo apmokėjimas
• darbo apmokejimas
• darbo užmokesčio rūšys