D. Morris "Plikoji žmogbeždžionė"

Tema	Psichologija
Tipas	Rašinys
Aprašymas	Desmond Morris knygos "Plikoji žmogbeždžionė" esė.
Patalpinta	2010-11-10
Parsisiuntė	140
	Parsisiųsti15 KB

Išsamus aprašymas

Išgirdusi knygos pavadinimą “Plikoji žmogbeždžionė” pagalvojau, kad dar keistesnio pavadinimo negalėjo sugalvot šios knygos autorius Desmondas Morrisas (Desmond Morris). Net nesupratau apie ką ji gali būti, bet pradėjus skaityti, nuo pat pirmų šios knygos sakinių, supratau. Ši knyga tikrai įdomi, nors ir nelengvai skaitoma, labai mokslišai kai kurie žmogbeždžionės evoliucijos arba žmogaus gyvenimo įvykiai aprašyti. “Plikoji žmogbeždžionė” knygą parašė zoologas Desmondas Morrisas, gimė 1925 metais Didžiojoje Britanijoje. Studijavo zoologiją Birmingevo universitete, apgynė daktaro disertaciją Oksforde. 1959 – 1967 metais dirbo Londono zoologijos sode. 1967 metais išleista knyga “Plikoji žmogbeždžionė” autoriui atnešė tarptautinį pripažinimą. Ir trumpai apie šią knygą yra parašyta: “D. Morriso studija apie žmogaus prigimtį tapo XIX amžiaus antrosios pusės antropologijos ir psichologijos pagrindu ir... sensacingu bestseleriu. Autorius, laužydamas seksualinius ir religinius tabu, kalbėdamas apie žmogų kaip žmogbeždžionės rūšį, sukėlė daug diskusijų”.









Pirmuosiuose puslapiuose perskaičiau labai keistą sakinį, autorius rašo “suguldome į vieną eilę šimto devyniadešimt dviejų šiuo metu gyvenančių beždžionių ir žmogbeždžionių kailius ir mėginame įterpti tinkamoje tos ilgos eilės vietoje žmogaus odą”. Kiek žinau, kad tyrimai su gyvūnais yra uždrausti, tai iš kur tie tyrėjai turi tuos kailius, o gal čia, tikiuosi, tik perkeltine prasme taip pasakyta. Ir kam gi dėti tuos kailius į eilę jei vistiek matai, kad žmogaus oda skiriasi nuo beždžionių ir žmogbeždžionių. Ir dabar kiek bežiūrėtum televizorių, per vieną ar kitą laidą, tik ir rodo kaip viens valgo vabzdžius, nes jam tai patinka, kitas valgo sliekus, nes jis galvoja, kad jį tai pagydys nuo ligos, kuria jis serga. Vis daugiau žmonių pradėjo garbinti visokius vabzdžius, vabalus, varliagyvius. Autorius, tai ir teigia, kad mes esame kilę iš vabzdžiaėdžių – žmonės grįžta prie savo prigimties.
Įsivaizduojate, mes pradėjom evoliucinuoti prieš dešimtis milijonų metų, o tik prieš milijoną metų plikosios žmogbeždžionės jau turėjo dideles ir gerai veikiančias smegenis. Smegenys lavėjo, jos dar greičiau darė sprendimus. Mat išeitų, kad kai teigia, kad mes esame protingiausi gyvūnai vaikščiojantys ant žemės paviršiaus, tai taip ir yra, bet kiek prireikė laiko kol mes tapome tokie protingi, juk prireikė daygybės milijonų metų. O gal dar po daugelio milijonų metų ir kiti gyvūnai pasidarys tokie kaip mes, su tokiomis pat smegenimis ir mes turėsime su jais konkuruoti, kas yra šios žemės savininkai. O gal kaip tik žemės nebebus, nes mums vis daugiau reikia vietos ant žemės, mes kertame miškus, teršiame gamtą ir mes ją, per savo protingas smegenis, sunaikinsime. Kas ten žino.
Autorius teigia, kad mes iš esmės savo kilme esame plėšrūs primatai. Ir gal jis neklysta, nes žmonės dar labai sužvėrėją, laukiniai. Mes grįžtame prie savo protėvių gyvenimo. Šiuolaikiniai žmonės nesiskiria nuo plikųjų žmogbeždžionių, kurios vos ne plikom rankom (patys galim pa-galvot, nereik jokių knygų skaityti, kokie gi būdavo tie jų ginklai pieš mililijonus metų) sume-džiodavo gyvūną. Tikrai turi būti plėšri žmogbeždžionė jei sugeba ne tik sumedžioti gyvūną vos ne plikom rankom, bet ir jį išdarinėti ir nudirti kailį.
Toliau ką D. Morrisas aprašo man labai patiko ir aš labai daug sužinojau apie skirtumus tarp “gryno” mėsėdžio ir vegetariško primato. Ir jis teigia, kad “kaskart, kai šeimininkas išveda šunį pasivaikščioti ar mėto lazdą, kad šuo ją vytųsi ar gaudytų, šuniui būdingas poreikis medžioti yra patenkinamas geriau, negu tai galėtų padaryti krūvos konservuoto ėdesio”. Maniau, kad šuniui, tai suteikia malonumo jis taip žaidžia, o ne būdas jo medžiojimo poreikiui patenkinti. Tai negali būti, kad šunį išvedus pasivaikščioti jis prisimins savo prigimtį, kad esa kilęs iš vilko, kad vilkas yra jo protėvis, ir užpuls ar pradės medžioti žmogų, visai nenumanantį apie iškilusį pavojų. Gerai, kad dabar uždrausta šunį išvesti į lauką be antsnukio, bet tai benamiai šunys. Ką su jais daryti? Dar autorius teigia (man visai nežinotą ir atrastą dalyką), kad saldūs valgiai sukelia primatams ypač malonią reakciją ir dar keisčiausias dalykas, kad mėsėdžiai turi blusų, o primatai ne. O aš maniau, kad visi kas turi kailį turi blusų, netgi mes neturėdami kailio, tik plaukus ant kai kurių kūno dalių, galime turėti utėlių. Bet kaip D. Morrisas teigia blusos evoliucinavo kartu su mumis ir dar yra utelių prosenės. Tai reiškias mes visą evoliucijos laiką turėjome blusų, dar utėlių. Mes greitai utėles išsinaikiname su šampūnais ar kuo kitu, o primatai kaip gi išsinaikina? Apie tai au-torius paaiškina labai aiškiai ir paprastai, kad beždžionės nemiega tame pačiame guolyje, kitaip sakant, neturi nuolatinės stovyklos,jie nuolat keliauja, tad blusos padėjusios kiaušinėlius tame guolyje nežino, kad į tą patį guolį beždžionė nesugrįš. Taip ir neišgyvena tos blusos ilgai bež-džionės kailyje.
Net nepatikėjau, kai perskaičiau, kad tarp šešto ir aštunto gyvenimo įsčiose mėnesių kūdikis beveik visas pasidengia švelnučiais pūkeliais, vadinamais lanūgu, ir juos nusimeta tik prieš pat gimimą. Tai reiškias mes beveik būname kaip mažos beždžionėlės įsčiose ir kodėl kūdikis pasi-dengia tais pūkeliais, kam jie skirti, tai galėjo autorius parašyti. Ir tai (lanūgą) galėtume pamatyti jei gimtų neišnešiotas kūdikis, bet manau kad to niekas nenorėtų. Tėvai pakrauptų iš siaubo jei toks vaikutis išvystų pasaulį, bet kaip autorius rašo lanūga netrukus nuslenka. Kaip D. Morrisas parašė “užregistruota vos apie trisdešimt atvejų, kai kūdikiai užaugę turėjo tankų kailį”.
Autorius pateikė keletą teorijų dėl ko mūsų proseniai nusimetė kailį. Ir jos visos man priimti-nos, nes tikrai mes nežinome kaip buvo ištikrųjų. Man labiausiai patiko viena teorija, kad plikosios žmogbeždžionės ilgą laiką praleido vandenyje. Tai ten jos ir galėjo pasilikti, būtume buvę kaip delfinai ar kaip iš rusų seno filmo “Žmogus amfibija” – turėtume žiaunas ir plaukiotume sau vandenyje. Dar viena teorija mane sudomino, kad gyvūnai gyvendavo ilgai vienoje vietoje susi-darydavo geros sąlygos veistis visokioms erkėms, blusoms, blakėms. Kaip gali tik dėl papras-čiausių parazitų nuslinkti kailis. Ir kaip jie tai padarė, kad tas kailis išnyktų. Turbūt prireikė dau-gybės metų, kad mes liktume tik su plaukais ant kai kurių kūno vietų. Ir tas pačias kūno vietas žmonės bando nusiskusti, moterys skundžiasi, kad kam jos reikia plaukų ant tų kūno vietų, kur joms trukdo. Bet labiausiai paplitusi teorija yra ta, kad žmogbeždžionė pasidarė plika dėl to, kad geriau būtų kūną aušinti. Taip turbūt geriausia, nes turbūt daug prakaituotume su storu kailiu. Kad ir kaip ten būtų dar yra taip kaip yra ir nežinome kas būtų jei turėtume kailį.

Raktiniai žodžiai

• plikoji žmogbeždžionė
• plikoji zmogbezdzione
• pilkoji zmogbezdzione