K. Bradūnas "Panas"

Tema	Lietuvių kalba
Tipas	Analizė
Aprašymas	Kazio Bradūno eilėraščio "Panas" analizė.
Patalpinta	2007-03-06
Parsisiuntė	455
	Parsisiųsti37 KB

Išsamus aprašymas

Kazys Bradūnas, gimęs 1917 metais – žymus išeivijos poetas. K. Bradūnas yra parašęs eilėraščių rinkinius: „Pėdos arimuos“, „Svetimoji duona“, „Morenų ugnys“, „Sidabrinės kamanos“, „Krikšto vanduo Joninių naktį“, „Prie vieno stalo“, „Apie žemę ir dangų“.
Poetas savo eilėraštyje „Panas“ naudoja mitologinį Pano simbolį. Krikščioniškoje literatūroje Panas prilyginamas Šėtonui dėl savo išvaizdos (ragai, ožio kojos ir pan.). Manau, kad autorius pasirinko graikiškąjį Pano vaizdavimą, kur jam suteikiamas šelmiško miškų ir ganyklų dievo, bei piemenų globėjo įvaizdis.
Jau nuo pirmų eilučių K. Bradūnas eilėraščiui suteikia paslaptingumo atspalvį. Vartodamas vaizdingus epitetus: „vešlią žolę“, „ūksmingai sode“, eilėraščiui suteikia sodrumo. Tai tarsi įspūdžių eilėraštis. Jame veiksmas vyksta ankstyvą rudenį, jau krenta obuoliai, o rugiai dar nenupjauti: „Į vešlią žolę krenta obuoliai“, „Tiktai rugių laukuos girdi“. Lyrinis „aš“ vaizduojamas labai smalsus. Nepaisydamas pirmame posme sukurtos šiurpulingos nuojautos: „Ūksmingai sode giliai,/Švilpynę pučia Panas“, jis praskleidžia šakas: „Tu praskleidi šakas“. Antrajame posme pasiekiama kulminacija, atrodo, tuoj tuoj kažkas įvyks: „Kažkas prasprunka pro rankas/Padvelkęs vėsuma į veidą“. Tačiau trečiame posme sulaukiame netikėtos atomazgos, tarsi kažkas pasislėpė, išnyko kaip paslaptingas miražas: „Tiktai rugių laukuos girdi/Nutolstantį skudučių aidą.“. Atomazga labai rami: „Ir nieko jau neberandi“, netgi šiek tiek nuvilianti...
Poetui K. Bradūnui tikrai pavyko perteikti smalsumo, baimės, nerimo ir paslaptingumo jausmą.

Raktiniai žodžiai

• kazys bradunas
• kazys bradūnas
• bradunas