J. Baudrillard "Simuliakrai ir simuliacija"

Tema	Sociologija
Tipas	Analizė
Aprašymas	Jean Baudrillard'o knygos "Simuliakrai ir simuliacija" analizė.
Patalpinta	2006-09-29
Parsisiuntė	694
	Parsisiųsti14 KB

Išsamus aprašymas

Įprasti, mūsų taip vadinamo “tikrojo pasaulio”, matmenys : laiko, erdvės, apibrėžtumo, reprezentavimo, kritinės ir svarstomosios minties nėra “patikimi”, o gal net apgaulingi. Jean Baudrillard’as knygoje “Simuliakrai ir simuliacija” pateikia savo požiūrį apie tikrovę. Knygoje autorius išsklaido tariamąjį “aiškumą” ir atveda prie “radikalaus nežinojimo”. J.Baudrillard’o filosofijoje atskleidžiama visata atrodo neturinti aiškių ribų, nes visos ankstesnės kultūrinės kategorijos (filosofinės, sociologinės, politinės, semiotinės) tapo netinkamos aprašant naują socialkultūrinę situaciją. 16 Knygoje Simuliacijos (Simulations), J. Baudrillard’as perpasakoja Borgeso legendos ištrauką, kaip Geltonasis Imperatorius isake savo kartografams sukurti detalu imperijos žemelapi, kuris turi buti toks tikslus, kad atvaizduotu net smilteles, esančias juros pakranteje. Žemelapis smulkiai turi atitikti imperiją, t.y. tai, ką jis vaizduoja, kitaip tariant, jis ‘uždengia’ visą imperijos teritoriją. Jei laikas 26 Plg. Ten pat. 27 Baudrillard J. Simuliakrai ir simuliacija. - V., 2002. – P. 7. ‘suardytu’ žemelapi ir jo nuotrupos išliktu, tai tas, kuris atrastu šios abstrakcijos nuotrupu, jos jam liudytu apie žavią, ir didingą tą imperiją, kuriai atvaizduoti buvo skirtas šis žemelapis. Jei šis scenarijus apsiverstu ir žemelapis kurtu teritoriją, o ne teritorija žemelapi, jei tikroves, o ne žemelapio liekanos draikytusi tai čia tai ten, musu pačiu sąmones dykumoje, jei tarp teritorijos ir žemelapio neliktu skirtybes, jei nebutu skirtumo tarp sąvokos ir tikroves teikiamo gundymo, tai mes butume falsimuliakru amžiuje. Simuliuojama jau ne teritorija, substancija, o pati tikrove. “ Dabar tikroves ženklai atstoja tikrovę, kitaip sakant, bet koki realu procesą atgraso jo operacionalus antrininkas, metastabili, programuojama, nepriekaištingai veikianti mašina, tiekianti visus tikroves ženklus ir i uždarą grandinę sujungianti visas jos peripetijas”.28 Nuo šiol “ pasitelkus modelius generuojama tikrove, neturinti nei kilmes, nei realybes: tai hipertikrove”.29 Bet kaip galetume aiškiau apibudinti, kas yra simuliacija? Kas yra hipertikrove ir kuo ji skiriasi nuo tikroves kaip tokios? Kaip vyksta tikroves generavimas pasitelkiant modelius? Anksčiau būtume galėję kaip pačią gražiausią alegoriją simuliacijai pasitelkti Borgeso pasaką apie vienos imperijos kartografus, sudariusius smulkų žemėlapį, kuris be galo tiksliai atkartojo teritoriją (tačiau žlungant imperijai palengva iro ir virto skutais, kurių vieną kitą dar buvo galima aptikti šen bei ten dykynėse – šios suirusios abstrakcijos metafizinis grožis bylojo apie imperijos masto puikybę ir puvo kaip stipena vėl virsdamas dirvos dulkėmis , maždaug kaip antrininkas laikui bėgant galop susilieja su tikrove),- tačiau dabar ši pasaka mums jau praeitis, skleidžianti vos pastebimą antrojo laipsnio simuliakrų žavesį. Anot autoriaus, dabar pasitelkus modelius generuojama tikrovė, neturinti nei kilmės, nei realybės: tai hipertikrovė. Teritorija nebeina pirma žemėlapio ir negyvuoja ilgiau už jį. Nuo šiol žemėlapis eina pirma teritorijos - simuliakrai eina pirma – jis gimdo ją ir, prisimenant Borgeso pasaką, šiandien būtent teritorijos skutai palengva pūva skersai išilgai viso žemėlapio. Tikrovės, o ne žemėlaio liekanos išnyra šen bei ten dykumoje, kurią palieka po savęs ne imperija, o mes patys. Tai tikrovės dykuma. Taip pradedama Jean Baudrillard’o knyga “Simuliakrai ir simuliacija”. Taigi , kas yra simuliakras ir apie kokio pobūdžio simuliaciją autorius kalba? Disimuliuoti – reiškia apsimesti, kad neturi to, ką turi. Simuliuoti- reiškia apsimesti, kad turi tai, ko neturi. Vienu atveju nurodoma į esatį, kitu – į nesatį. Bet simuliacija nėra apsimetinėjimas: “Tas, kas apsimeta sergąs, gali paprasčiausiai gulti į lovą ir tikinti esąs ligonis. Tas, kas simuliuoja ligą, išryškina savyje kai kuriuos jos simptomus.” (Littre). Taigi apsimetimas, arba disimuliacija, nepažeidžia realybės principo:skirtumas visuomet aiškus, jis tik slepiamas. O simuliacija suabejoja skirtumu tarp “tikro” ir “netikro”, tarp “realaus” ir “įsivaizduojamo”. Simuliacija yra priešinga reprezentacijai. Pastaroji teigia ženklo ir tikrovės lygiavertiškumą (tai pamtinė aksioma, net jeigu šis lygiavertiškumas yra utopija). Simuliacija, priešingai, laiko lygiavertiškumo principą utopija, radikaliai neigia ženklą kaip vertę, žvelgia į ženklą kaip į reversiją ir įžvelgia jame mirties nuosprendį bet kokiai referencijai. Reprezentaciuja bando susiurbti į save simuoliaciją aiškindama ją kaip netikrą, klaidinančią reperezentaciją, o simuliacija apgaubia visą reprezentacijos statinį, tarytum šis pats būtų simuliakras.

Raktiniai žodžiai

• simuliakrai ir simuliacija
• simuliakrai
• baudrillard