Baroko muzikinė kultūra

Tema	Muzika
Tipas	Konspektas
Aprašymas	Baroko muzikinė kultūra. Muzikinė kalba. Baroko epochos instrumentinė muzika. Klavesino muzika. Operos žanro gimimas ir raida Italijoje. Baroko opera Prancūzijoje. Baroko opera Anglijoje.
Patalpinta	2011-03-13
Parsisiuntė	46
	Parsisiųsti24 KB

Išsamus aprašymas

Baroko muzikinė kultūra (XVII a. pr. – XVIII a.vid., 1600 – 1750)
Sąvoka ,,barokas“ (ital. įmantrus, vingrus, keistas, puošnus, porugal. reiškia netaisyklingos formos, nelygų perlą) žymi meno ir muzikos stilių nuo XVI a. pab. iki XVIII a. vid. Jis sutampa su Naujųjų amžių istorijos pradžia. Sudėtingas, dinamiškas laikotarpis. Baroko meno svarbiausias estetinis principas – nustebinti, sužavėti, padaryti įspūdį, efektą, todėl baroko epochos menas;

• margas, dramatiškas, maištingas, teatrališkas, realistiškas, pasaulietiškas ir religingas;
• didingas, monumentalus;
• dekoratyvus, puošnus, daug smulkmenų, spalvų (tai ypač būdinga rokoko stiliui – vėlyvajai baroko stilistinei krypčiai)
• mene daug metaforų, alegorijų, simbolių.

1. Polifoninė 2. Homofoninė
Griežtąjį polif. stilių (vokalinė chorinė muzika, kur visi balsai svarbūs) keičia laisvasis polifoninis stilius:
• instrumentinės prigimties;
• svarbiausias elementas ne balsų visuma, o konkreti, išbaigta muzikinė tema, kuri imitaciniu būdu plėtojama visuose balsuose;
• laisvesnis temos vystymas, galimi įv.disonanasai, temos variantai, nevengiama šuolių balsovadoje, chromatizmų;
• derminis pagrindas – maž.-min. sistema, balsai vystomi polifonijos pagrindu, pagal funkcinės harmonijos dėsnius.
Labai plinta homofoninis mąstymas. Įsivyrauja mažoras-minoras. Homofoninė faktūra skirstoma į 3 sluoksnius:
• melodija, įsivyrauja vienbalsė melodija su pritarimu, dėmesys temai – svarbi lėtuose kūriniuse; plati, daininga (arija), ornamentuota;
• basso continuo, generalinis bosas (it. nepertraukiamas bosas), harmoninis pagrindas. Melodiją lydintis bosinis balsas, nuo kurio į viršų konstruojama pritarimo harmonija. Žymimas skaitmenimis, nurodančiais akordo tipą, atlikėjas pagal jį pats kurdavo figūracinį jų išdėstymą, t.y. vidurinius balsus, paliekant atlikėjui galimybę improvizuoti;
• viduriniai balsai, pritaria, sieja melodiją ir bosą, užpildo faktūrą. Taip plėtėsi ne tik trigarsinė, bet ir septakordika.

Ritmas – įvairus, individualizuotas, laisviau traktuojamas, kartai sudėtingas, akcentuotos stipriosios takto dalys, įsigali akcentinis metras
Muzikinė kalba: vyrauja 2 muzikos komponavimo sistemos:
Populiariausios muzikinės formos:
• Senovinė 2-jų dalių, senov.3-jų d., senov.rondo, senov.sonatos, variacijos nekintamu bosu (basso ostinato).
• Fuga (lot. bėgimas) – tobuliausia, sudėtingiausia polifoninės muzikos forma ir žanras, pagrįstas vienos ar kelių temų imitavimu tam tikra tvarka. Priklausomai nuo balsų sk. būna 2-jų, 3-jų, 4-ių, 5-ių ir daugiau balsų. galibūti vienatemės, daugiatemės. F. būdinga pastovus balsų judėjimas, jei vieni balsai tyli, tai kiti turi skambėti. 3 dalių struktūra:

Raktiniai žodžiai

• baroko kultura
• muzikine kultura
• baroko pab. muzika