Barokas

Tema	Užsienio literatūra
Tipas	Konspektas
Aprašymas	Literatūra. Barokas. Baroko epocha. Baroko epochos žmogaus sąmonė. Pasaulis-tai teatras. "Pamaldusis humanizmas". Baroko literatūros idealai. Nauja tragedijos forma. Autoriai. Lietuvių autoriai. Pasaulėžiūra. Manierizmas. Būdingi bruožai.
Patalpinta	2006-12-16
Parsisiuntė	2261
	Parsisiųsti42 KB

Išsamus aprašymas

1.Baroko epocha


Barokas-pereinamojo pobūdžio epocha.Baroko terminas yra kilęs iš portugalų kalbos- perola barocca- tai netaisyklingos formos perlas. Ši sąvoka pabrėžia netaisyklingumą, neatitikimą etalonui, taisyklei.Epochos gyvavimo laikotarpis-1600m.-1750m.


2.Baroko epochos žmogaus sąmonė


Baroko menas.literatūra išreiškia nestabilią,krizėje atsidūrusio žmogaus sąmonę. Renesanso idėjų žlugimas atvedė prie vadinamosios barokinės minties krizės. Įvairūs mokslo atradimai (Amerikos atradimas,Galilėjaus astronominiai atradimai) nukelia visatos ribas į begalybę. Žmogus pasiduoda skepticizmui ir nepasitikėjimui, aplinkinį pasaulį laiko iliuzija ir regimybe.Žmogus pajunta grįžimo į primityvų chaosą jausmą, kartu ant jo dar krinta kerštingo Dievo ir nenuspėjamo bei žiauraus likimo šešėlis.Karai ir religinės nesantaikos išpopuliarina prievatos temą. Barokinės tragedijos teoretikai reikalauja vaizduoti karalius, mūšius, žmogžudystes, trėmimus, išdavystes, verksmus, dejones, šūksnius. Manoma,kad kuo tragedija žiauresnė,tuo ji geresnė. Baroko poezija taip pat vaizduoja fizinę ir moralinę kančią. Taigi baroko epochos literatūrą įkvepia dramatiška ir tragiška istorija, ir toks pats dramatiškas žmogaus likimas.



3.Pasaulis-tai teatras


Viena dramatiškumo išraiška- įvairiomis formomis poezijoje, teatre, prozoje perteikiamas nepastovumo pojūtis; nieko nėra tikra,viskas yra laikina. Žmogų supančios realybės vaizdai iliiuziniai, turtai, valdžia, jaunystė, grožis, jausmai ir išgyvenimai trapūs ir laikini. Nieko nera pastovesnio kaip nepastovumas. Barokas vėl atsigręžia į viduramžius. Pasak rašytojo P.Kalderono:“Visi žmonės yra aktoriai,o gyvenimas šioje žemėje yra spektaklis, kuriame didysis režisierius Dievas žmogui yra paskyręs vaidmenį,iš anksto nulemdamas jo likimą. Vaidina visi,norėdami to ar nenorėdami.“
Labai populiarios tampa alegorijos, pabrėžiamas žmogaus netvarumas, mirties pergalė, literatūroje vėl atgyja gąsdinantys pragaro vaizdai. Daug poetų rašo memento mori (atmink,kad mirsi) tema išreikšdami gilų pasimetusio žmogaus liūdesį ir nerimą.Teigiama,kad šėtonas viešpatauja pasaulyje, bet tik leidžiant Dievui, kuris šitaip išbando žmones, suteikdamas jiems galimybę pasinaudoti savo laisva valia ir pasirinkti išganymo kelią. Barokinėje literatūroje ypač aukštinamas kartais abejojantis, bet doras, pamaldus žmogus, net ir herojaus kova, jo narsumas yra nulemtas Dievo valios.
Barokui būdingas kontrastingas ir prieštaringas pasaulio suvokimas, kai į vieną visumą jungiama tai, kas, atrodo, negali būti sujungta: sapnai, fantazijos ir realybė, sąlygiški ir konkretūs, natūralistiniai vaizdai, naivus paprastumas ir mokslingumas. Tačiau baroko pasaulėvaizdis turi savo logiką, jis siekia savitos pasaulio tvarkos. Mene ypač daug dėmesio skiriama asmenybei, besiblaškančiai tarp dažnai neišsprendžiamų religinių, moralinių, socialinių konfliktų.
4.“Pamaldusis humanizmas“

Svarbiu poezijos šaltiniu tampa Senasis Testamentas, bet humanistinis išsilavinimas irgi nepamirštas, antikos vaizdai ir motyvai dažnai vartojami krikščioniškoms temoms plėtoti. Remiamasi ir antikinės poetikos bei retorikos principais. Susiformuoja naujo pobūdžio kompromisas tarp humanizmo, kuris remiasi antika, ir krikščionybės. Formuojasi savotiškas darinys- „Pamaldusis humanizmas“.

5.Baroko literatūros idealai

Baroko literatūra kviečia atidžiau įsižiūrėti į šį chaotišką pasaulį. Tik mąstydamas apie mirtį žmogus ima suvokti gyvenimo grožį, tik po nakties išbandymų jį apima džiaugsmas pasirodžius šviesai. Tad baroko literatūra, ypač poezija, kviečia ieškoti tiesos įveikiant neviltį, mirtį ir maištą;
ji rodo,kad tiesa glūdi už to, ką žmogus mato prieš akis.Iškeliama mintis, kad žmogus vis dėlto gali paveikti savo likimą. Be šventojo gyvenimo vaizdų, literatūra kantriai formuoja herojaus, kovotojo paveikslą; dar geriau, kai jie abu – šventasis ir kovotojas - suartėja. Vaizduodama herojiškus pavyzdžius literatūra kalba apie žmogų, kuris blaiviai ir savanoriškai pasirenka kovą, jis yra didžiadvasiškumo šaltinis. Baroko literatūrą galima laikyti didelių herojiškų polėkių ir idealizuotų asmenybių epocha.

Raktiniai žodžiai

• barokas
• baroko epocha
• baroko zmogus