A. Baranauskas "Anykščių šilelis" (2)

Tema	Lietuvių kalba
Tipas	Rašinys
Aprašymas	Antanas Baranauskas "Anykščių šilelis". Literatūrinis rašinys.
Patalpinta	2009-04-03
Parsisiuntė	3741
	Parsisiųsti4 KB

Išsamus aprašymas

Antanas Baranauskas poemoje „Anykščių šilelis“ vaizduoja mišką, kurio tikrovėje jau nebėra. Išnykę medžiai, krūmai, lyg patalai purios samanos vis dar primena kadaise žaliavusį mišką. Kad ir kaip bebūtų gaila, jis yra iškirstas rusų okupantų, nebėra tos gyvybes ir grožio, kuris suvirpindavo žmogaus širdį vos tik įžengus į šilelį. Tai kodėl gi sunaikintas šis gėris? Kaip dabartinis miškas lyginamas su praeitimi?
Savo poemą didysis romantikas pradėjo XIX a. Anykščių šilelio panorama. Iki horizonto driekėsi „kalnai kelmuoti, pakalbės nuplikę”- iškirsto ir nualinto šilelio vaizdai. Sunku patikėti jo senoviniu grožiu, senų žmonių pasakojimais, kad kadaise „pušys siūbavo, braškėjo“. Tokia poemos įžanga – lyg kaltinimas tiems, kurie žaliuojantį mišką pavertė išdegusiais ir niekam nebereikalingais žemės plotais.
Perskaičius didžiąją dalį kūrinio, prieš akis lyg iškyla žaliuojantis miškas su visomis savo grožybėmis: su neapsakomais regimaisiais vaizdais, nepakartojamais kvapais, garsais ir jausmais, kurie, deja, daugiau nebeaplankys žmogaus, įėjusio į mišką. O jame buvo gražu tiek dienos, tiek nakties metu. Įspūdžius apie Anykščių šilelį dieną autorius aprašo įvairiomis meninės raiškos priemonėmis: metaforomis: „minkštučiukai samanų patalai“,- palyginimais: „uogienojai kaip rūtos“,- personifikacijomis: „ant žalio, rausvo, balkšvo dugnio taškai grybų / Terp medžių marguliuoja iš savo sodybų“ bei onomatopėjomis: „Ėgi kukutis klausia savo pačią, sūnų: / „Ką, ką, ką jums atnešti?“. Šilelio vidurnakčio tyloje atsiveria nuostabūs vaizdai, raminantys širdį. Antanas Baranauskas surado žodžių, kuriais galima apibūdinti žmogaus vidinę būseną lankantis Anykščių šilelyje: „Dažnai miške lietuvis ko verkia, nežino“. Tai pagimdo ir kūrybą: „Iš to matai, ašaros ir atsidūsimas, / Iš to šventos pajautos, iš to giesmės imas“. Be jokios abejonės, žmogus, regėdamas gryną gamtą: grybus, medžius, kitus augalus, miško žvėris, atsipalaiduoja, pamiršta visus rūpesčius.
Autoriui iškirstas miškas asocijuojasi su harmonijos praradimu. Anot Antano Baranausko, lietuvis „plikuos plotuos, be miško, lyg tartum apkursta, / tartum džiūsta nuo saulės ir palengvėl skursta“. Poetas aiškiai suformavo žmogaus ir gamtos ryšį. Tik gamtos grožis pažadina žmogui kūrybines galias, paskatina jį išsakyti savo įspūdžius ir išgyvenimus. Gamta nuteikia žmogų džiaugtis ir susimąstyti, jaudina ir kelia įkvėpimą.
Toliau poetas su grauduliu kalba apie skaudų Anykščių šilelio likimą – apie XIX a. Viduryje prasidėjusį masinį girių kirtimą. Jis, prasidėjęs karų metais, ilgainiui tapo pasipelnymo šaltiniu. Antanas Baranauskas pasakoja, kaip senosios kartos „su ašaromis truputį praskynę“, jų vaikai „vaitodami“, o anūkai „dūsaudami“ kirtę ir kaip proanūkiai be jokios gėdos „Keturiadešimt vežimų pardavę / Džiaugdavęsi ant dienos muštinį gavę“. Anykščių šilelio istorija baigiama carinių okupantų savivale. Jie ne tik suniokojo gražųjį mišką, bet ir „širdį, dūšią apgriuvo ir giesmę nulaužė“. Girių kirtimą poetas laikė ne tik Lietuvos grožio niokojimu, bet ir kultūros, tradicijų griovimu, kurio negalima negalima pateisinti.
Dabar, kai žmogaus ir gamtos ryšys yra nutrūkęs, galime tik pasidžiaugti ir pasididžiuoti savo protėvių atsidavimu miškui ir tikėjimu, kad naujųjų kartų požiūris į gamtą galbūt pasikeis.

Raktiniai žodžiai

• anyksciu silelis
• anyksciu silelis rasinys
• antanas baranauskas anyksciu silelis rasinys