Baltų tradicija

Tema	Lietuvių kalba
Tipas	Analizė
Aprašymas	Baltai. Baltų tradicija. Tikėjimas. Romuva. Šventumas. Šaknys. Protėvių gerbimas. Gedimino kvietimas. Baltų tikėjimo Romuva.
Patalpinta	2007-12-19
Parsisiuntė	487
	Parsisiųsti147 KB

Išsamus aprašymas

Baltų tradicijos susiformavo didelėje teritorijoje, apimančioje Baltijos jūros pietrytines pakrantes ir didžiulį miškų, ežerų bei upių kraštą, šiandien padalintą į baltų ir slavų kelių valstybių žemes. Šis padalinimas, prie kurio daugiausia prisidėjo naujosios pasaulio religijos ir grobikiška politika, iki šiol kelia painiavą ir trukdo suvokti šio nuostabaus krašto vieningumą. Dauguma šios šalies gyventojų, nepaisant jų šiandieninių tautinių skirtingumų, turi panašią pasaulėjautą, dorovinius ir estetinius vertinimus, turtingiausią folklorą ir įvairiais pavidalais išlikusį prigimtinį tikėjimą.
Mūsų protėviai ilgus amžius gyveno šioje žemėje, kūrė būvį, stengdamiesi suprasti ir įprasminti supantį pasaulį. Iki vadinamų istorinių ar rašytinių laikų jie jau turėjo sukūrę svarbiausių savo kultūros dalykų - kalbą, pasaulėjautą, sukaupę meno ir kt. Ne viskas išliko, daugelis kultūros ir buities dalykų savaime sunyko, bet būta ir prievartos ir griaunamųjų jėgų. Agresyvios religinės bei politinės jėgos stengėsi užkariauti tautas ir primesti joms savo gyvenimo būdą bei pasaulėžiūrą. Labiausiai jautrios prievartai buvo savita kalba ir tikyba. Praradusi šias dvasinės kultūros formas, tauta ar etninė bendrija netekdavo tapatumo ir virsdavo jau kitokia žmonių bendrija, gerokai skurdesne. Dar XIII a pagoniškosios Lietuvos valdovas Gediminas skelbė, jog kiekviena tauta turi teisę į savitą pasaulio suvokimą ir jo gerbimą. Vilnius buvo įvairių religijų miestu, o Lietuva buvo daugiatautė ir visi gyveno, pakankamai sutardami. Ši protinga gyvensena, deja, nepajėgė išsilaikyti nuožmios ir agresyvios to meto "civilizacijos" sąlygomis.

Baltų tradicija - tai pasaulėjauta, senasis tikėjimas, papročiai, folkloras ir pan., o Romuva simbolizuoja šios tradicijos vieningumą. Yra žinių iš XIV a, jog viduryje baltų žemių (šiandien tai Kaliningrado sritis) buvusi ypatinga Romuvos šventovė, kurią gerbė visos Baltijos tautos. Joje degė amžinoji ugnis, kurios šviesa ir ramybė (tokia ir vardo Romuva prasmė) sklido po visą Pabaltijį ir dar toliau. Iki šiol baltarusiai turi liaudies dainų apie Romuvą, o save vadina krivičiais, t.y. Romuvos žynio Krivio pasekėjais. Deja, šią ugnį užgesino naujos religijos platintojai, o toliau prasidėjo sunkūs laikai prigimtiniam tikėjimui ir senajai tradicijai. Protėvių, gamtos, tėviškės, savo dievų gerbimas buvo piktai draudžiamas ir persekiojamas. Šiandien atėjo prabudimo laikas, ir senojo tikėjimo prisikėlimas yra neišvengiamas. Panašūs dalykai vyksta Europoje ir kituose civilizacijos išvargintuose kraštuose. Žmonės pasiilgo jaukaus paprastumo, bendravimo su gamta, kalbėjimo su medžiais, akmenimis, upeliais, būtent to, kas buvo įprasta mūsų protėviams, mokėjusiems rasti ir kurti darną. Mes taip pat suprantame, jog šiais laikais kiekvienas žmogus turi teisę pasirinkti arba ne - savo tikėjimą.
Senasis tikėjimas buvo labai įvairus, ir jo formos buvo susijusios su istoriniu laikotarpiu, kuris kartais buvo taikus ir malonus, o kartais žiaurus ir varginantis. Vienokius dievus turėjo žemdirbiai, kitokius kariai, dar kitokius burtininkai. Buvo daug bendrumų, kurie sudarė senos ir turtingos kultūros pagrindą bei visumą. Šiandien istorinė chronologija arba progreso ir evoliucijos idėjos nebeturi tos reikšmės, kurią turėjo praeityje. Viskas yra šiuolaikiška, kas tinka mūsų laikui, kas tenkina minties paieškas, dvasios troškimus. M.Gimbutienė susižavėjusi rašė ir pasakojo apie Senosio Europos kultūrą - jos taikingumą, kūrybingumą ir moteriškumą - idealus, kurių ypač reikia šiuolaikiniam žmogui. Visa tai buvo prieš kelis tūkstančius metų, bet šiandien tie praeities idealai ir kultūros formos gali būti pavyzdys ir siekiamybė.

Romuva - tai šiuolaikinis senosios tikybos tęsėjų sąjūdis. Nuo savo pirmtakų šiame ir pereitame šimtmetyje Romuva skiriasi tuo, jog tikybą daug rimčiau remia plačiu vietinės mitologijos, folkloro ir etnologijos paveldu, vengdama išgalvotų tikybos išraiškų. O įvairių etninių ir kalbinių grupių paveldas yra neišsemiamas, kupinas šventumo ir tikėjimo gelmės. Ši tikyba išliko įvairiais pavidalais iki pat mūsų laikų - liaudies papročiuose , kalboje, dainose, dorovėje ir pan. Tik gilėjanti žmonių savimonė ir etnokultūrinis išsilavinimas gali atskleisti ir atskleis tautų paveldo reikšmę, jo priklausymą senajam tikėjimui.
Tikybą sudaro žinojimas ir tikėjimas bei gyvenimo būdas. To negalima pasiekti tam tikru"įsirašymu" ar pasikrikštijimu. Tik kantrus ir nuoseklus prigimtinės tikybos žadinimas savyje, tikėjimo dvasios apvalymas nuo laikinų apnašų, gali atvesti žmogų į Romuvą - mūsų protėvių kurtą dvasios rūmą. Tikyba arba religija suprantama kaip žmogaus santykis su šventybe ar šventumu, o tai reiškia ir santykį su Dievu bei dievais. Buvo suvokiama, jog pasaulis ir gyvenimas tai paslaptingų galių, šventos gyvybės apraiška. Krikščioniško Dievo samprata nepajėgia aprėpti pasaulio įvairovės, kitaip - kam reikėjo taip žiauriai kovoti su kitomis tikybomis bei dvasinėmis tradicijomis? Senajai tikybai labiau būdingas siekis pajusti ir suvokti tą įvairovę, paliekant vietos paslapčiai, kitom įžvalgom ir pasaulėjautom.
Šventumas - tai neįvardyta pasaulio gyvybės ir dvasios jėga, kuri reiškiasi gamtoje ir žmonėse. Baltų tradicijos išsaugojo senąją šventumo sampratą, kuri gerokai skiriasi nuo krikščioniškosios. Šventos upės, šaltiniai, medžiai, akmenys ir kt. - tai vis senojo ikikrikščioniškojo šventumo palikimas, susijęs visų pirma su gamta, ir palyginti nedaug su žmonėmis. Paslaptinga kuriamoji jėga suasmeninama, kad per regimus ar jaučiamus ir žmogui suprantamus pavidalus galima būtų priartėti prie dieviškumo. Dievas Kūrėjas, kaip kad rašė S.Daukantas, baltuose turėjęs daug vardų. Tai - šventa kuriamoji pasaulio jėga, kurios dėka pasaulis skleidžiasi, auga, įgaudamas pavidalus, kurie nepraranda ryšio su pradžia, todėl pasaulis primena medį. Taigi medis - svarbus senojo tikėjimo ženklas ir įvaizdis, paaiškinantis pasaulio sąrangą. Rugiapjūtės dainoje (lietuvių, ukrainiečių ir kt) dainuojama:

Raktiniai žodžiai

• baltu tradicijos
• baltu tikejimas
• baltų tikėjimas