Alfonsas Nyka-Niliūnas

Tema	Lietuvių kalba
Tipas	Rašinys
Aprašymas	Alfonso Nykos-Niliūno biografija.
Patalpinta	2006-03-22
Parsisiuntė	1135
	Parsisiųsti7 KB

Išsamus aprašymas

Alfonsas Nyka-Niliūnas
V.Mačernio ir B.Krivicko studijų draugas, baigęs Vilniaus universitetą 1942 m., gilinęs filosofijos ir meno istorijos studijas uzsienui univer, pirmąją lyrikos knygą Praradimo simfonijos išleido 1946 m. Tiubingene. Antologijos „Žemė" dalyvis. Aktyviausias „Literatūros lankų" kritikas, kategoriškai atmetęs literatūros - savarankiško organizmo, turinčio tam tikrus savo dėsnius ir tikslus - pajungimą politiniams kriterijams ir moralistų priežiūrai, reikalavęs „kūrybą grįsti visuotinės kultūros laimėjimais" ir „likiminių žmogaus problemų sprendimų troškuliu". A.Nykos-Niliūno straipsniai, pagrįsti stipriu meninės vertės jutimu, ryškia lietuvių literatūros istorinio kelio atmintimi ir originalaus intelektualinio mąstymo konceptualumu, padėjo jaunajai egzodo rašytojų kartai įsitvirtinti modernios estetikos pozicijose. Kritikos raštai sudėti į knygą „Temos ir variacijos" (1996). Eilėraščių rinkiniai „Orfėjaus medis“ (1953), „Balandžio vigilija“ (1957), „Vyno stebuklas“ (1974), „Žiemos teologija“ (1985) paženklino aiškų poetinio žodžio atsiplėšimą nuo nepriklausomybės laikų lietuviškos tradicijos šaltinių ir išėjimą į bendrą Europos kultūros horizontą.
Ankstyvojoje Nykos-Niliūno lyrikoje, kaip ir H.Nagio eilėraščiuose, idealybės ilgesys, dar neįgavęs metafizinio turinio, persikelia į pasakos ir sapno sritį. Ryški vaikystės Eldorado, gimtojo namo, „kurs buvo mums vienintelė pasaulyje tiesa", ir „legendoje miegančio kaimo" poetizacija, paveldėta iš J.Aisčio ir A.Miškinio. Tebėra gaji ilgesinga intonacija ir gamtinių įvaizdžių elegiškas gražumas („Nutilę klausosi, kaip nykiai ūžia vėjas / Ir skundžiasi kažkam piktai"). Nyka-Niliūnas žavėjosi Ch.Baudelaire'u, deklamuodamas atmintinai eilėraščius draugams, taip pat Ši lektūra prigesino jo eilėraščiuose aukštaitišką emocinį atvirumą, įteisino sąvokinį kalbėjimą ir drąsias vaizdo atotraukas. Bet lemiamas postūmis išeiti iš lietuviškų gamtinių įvaizdžių ir intonacijų lauko buvo priverstinė tremtis, kurią poetas išgyveno kaip tragišką gyvenimo lūžį pusiau, visų buvusių ryšių nutrūkimą ir globalinės tuštumos atsivėrimą.
Aš neturiu nei molinos, nei tėvo, nei tėvynės, nei idėjos.
Mano gyvenimas - atsiminimai mirusios liepsnos.
Sugriautoje Vokietijoje poeto vaizduotę stipriai veikė išlikusių gotikos bažnyčių ir pilių architektūra, L.Granacho ir H.Boscho tapyba, literatūriniai viduramžių simboliai, formuodami jo lyrikoje vis platėjantį kultūrinių įvaizdžių sluoksnį. Jis pasidavė H.Radausko estetinei nuostatai: poezija neveda ir negelbsti tautos; poezija - hermetiška estetinė būtis, graži ir prasminga pati savaime. Jo eilėraščiuose atsirado radauskiško pasigėrėjimo transformuojančia žodžio galia, grakščiu vaizdo siūbavimu ir pusiau ironiška distancija jo prasmių atžvilgiu. „Šypsny Pajaco, miegančio ant slenksčio, / Žaismingų lūpų, sapno iškreiptų, / Siūbuoja moterys, kaip medžiai lanksčios, / Ir laivas plazda, neramus kaip Tu..."
Poezija Nykai-Niliūnui nėra istorinės savimonės išraiška, kurią laikė svarbiausiu savo kūrybos tikslu B.Brazdžionis. Ką reiškia visos ideologijos „prieš ryto šviesą" ar valstybės „prieš paukščio riksmą aušroje"? Poezija gimsta visiškoje vienatvėje, neprisiimdama jokių prabėgančios dienos kaukių. Ji svarsto „būties ir išnykimo" lygtis. Tai pažinimas, nerandantis galutinių atsakymų („Nežinau, kas esu"). Tai prasmės ieškojimas, atsimušantis kaskart į Nieką. Tai siekimas meno absoliutybės, kur „žodis / Yra daugiau / Negu būtis".
Nykos-Niliūno lyrika, veikiama krikščioniškojo egzistencializmo idėjų, plėtojosi kaip išėjimas iš „istorinės intelektualinių bei emocinių fenomenų srovės", pasak poeto, į tragišką žmogaus vienišumo visatoje ir būties „didžiojo nieko" suvokimą. „Kas lyrikui yra psichologija, Nykai-Niliūnui išvirsta ontologija", - pastebėjo V.Skrupskelytė. Viskas, ką regime greta savęs (mergaitės žingsniai, pavasarinė žaluma), yra apimta „būties erozijos", kurios niekas negali sustabdyti. Tai tik „niaurūs hieroglifai / ir tylintys inertiškos buvimo beprasmybės šifrai". Visas gyvenimas - „viena ilga mirties diena", kur tu geri „kartų išnykimo lietų". Pasaulis miršta ir krenta „Į niekieno bedugnę / Šiapus ir Anapus". Tu dar tebesi čia, o kartu jautiesi esąs anapus šio buvimo. „Ir aš tau sakau: / Mūsų gyvenimas - sapnas / Sapne, kuriame tu sapnuoji, / Kad aš gyvenu". Regimi būties pavidalai dar pilni tikrumo, o tuo pat metu jie paženklinti nebūties brūkšnio. Jie perkelti į sapno, kuris tuojau nutrūks, būseną, į tuščią erdvę, kur nebėra jokio daiktų patvarumo. Viskas čia pat ištirps: Tavo plaukai, balsas anapus upės, užsnigta šv. Onos gatvė. Kasdieninės aplinkos ir gamtos vaizdai, pastatyti ant buvimo-nebuvimo briaunos, įgauna bedugnės nuojautų ir lyrinių vizijų pobūdį, kaip ir O.Milašiaus lyrikoje. Bet nusiraminimo ir harmonijos gaida jiems nežinoma - Nykos-Niliūno eilėraščiai alsuoja slopinamu metafiziniu maištu ir kartėlio kupina filosofine rezignacija.
Kas tad mes? - aš dabar kalbu su Tavim, o rūstusis Dieve.
Metafizinės tuštumos slėgimą, kurį protarpiais nutraukia skausmingas Absoliuto ilgesys, emociškai motyvuoja ir sukonkretina tremtinio benamiškumas. Niujorkas pasitinka jį kaip išnykstančių tautų ir trūnijančių religijų knibždėlynas, praradęs „vietą kosmose ir savyje", stūksąs kaip „paminklas žuvusiam pasauliui - mums". Eilėraštyje „Svetima šalis" poetas rašė: „Niekas manęs čia nemylėjo. Bet ir aš / Niekad nieko nemylėjau šiam krašte".
Nerasdamas idėjų sistemos, kuri atlaikytų „būties eroziją", Nyka-Niliūnas ieškojo atramos kultūroje, kaip ir daugelis XX a. poetų. Jis nemargino savo poetikos lietuvišku, ypač folkloriniu, ornamentu, nors ir sukūrė labai savitus, perdėm tragiškus tautinės dvasios kūrinius - „Aukštaitija", „Žiemos peizažas Lietuvoje A.D. 1387". Jo eilėraščių vyksmas dažniausiai plėtojasi senajame Europos kultūros areale - Troja, Odisėjas, Panelopė, Euridikė, Vergilijus, Markas Aurelijus - apaugdamas aliuzijomis ir citatomis, kaip ir E.Poundo irT.S.Elioto lyrikoje. Daugybė mitologijos, viduramžių tapybos, moderniosios literatūros vardų ir asociacijų, kurioms suteikiamas ryškus emocinis ir vaizdinis reljefas („Didžiulėj salėj guli pašarvotas / Nuogas d'Artagnano kardas"). Laisvas vaizduotės šuoliavimas per visas epochas, padrąsintas M.Chagallo ir P.Picasso dailės („Mano tėvas / Su varpine po pažastim"). Turtinga europiečio erudicija ir egzistencinės paslapties ieškanti modernisto fantazija nusėda į „pasąmonės peizažą", kuris nepripažįsta jokios loginės tvarkos („palikite logiką už durų - žengiantys į poeziją", - įspėjo poetas). Kur susilpnėja pasąmonės judesys ir išgyvenimo intensyvumas, kultūros įvaizdžiai ir asociacijos, istorijos vardai, frazių nuotrupos svetimomis kalbomis nusėda kaip išorinis ornamentinis piešinys, netekęs giluminės poetinės galios.
Nykos-Niliūno lyrika natūraliai perėmė XX a. vidurio Vakarų Europos poetinį mentalitetą, kuris, perėjęs avangardizmo ir siurrealizmo fazes, pasuko neoklasicizmo keliu, derindamas smogiančią vaizdo energiją su piešinio skaidrumu, o tragišką tuštumos įtampą su išganymo viltimi.

Raktiniai žodžiai

• alfonsas nyka niliunas
• nyka niliunas
• alfonsas nyka-niliūnas