Absoliutizmas

Tema	Istorija
Tipas	Rašinys
Aprašymas	Absoliutizmas. Absoliutizmas Europos istorijoje. Absoliutizmas šiandien. Valdovai.
Patalpinta	2006-10-06
Parsisiuntė	1376
	Parsisiųsti3 KB

Išsamus aprašymas

Lotynišku žodžiu absolutus vadinama tai, kas yra neribota, besąlygiška, nevaržoma, nepriklausoma. Kartais apie daug laimėjimų pasiekusį sportininką sakoma, kad jis yra absoliutus čempionas. Tačiau Europos istorijoje absoliutizmas – tai pirmiausia tam tikras valstybės valdymo būdas, kai visus valstybei svarbius sprendimus priima valstybės valdovas – monarchas (imperatorius ar karalius). Vadinamasis absoliutus monarchas už savo veiksmus ir sprendimus nėra niekam atskaitingas, išskyrus Dievą, kurio valia jis atsidūrė soste, ir, kaip Prancūzijos karalius Liudvikas XIV, valdęs 1643–1715 metais, gali drąsiai sakyti, kad „valstybė – tai aš“.

Absoliutizmas šiandien jau priklauso istorijai. Šiandieninės Europos valstybės yra valdomos visai kitaip, nes manoma, kad valdžios sprendimai turi išreikšti daugumos piliečių valią. Tačiau kadaise, XVI–XVII amžiuje, absoliutizmas daugelio žmonių buvo laikomas savaime suprantamu ir reikalingu dalyku. Stipri ir galinga valstybė, kurioje yra tvarka ir laikomasi įstatymų, buvo reikalinga daug kam, todėl baigiantis viduramžiams ir ypač prasidėjus reformacijai, kai jau buvo akivaizdu, kad visos Europos niekam nepavyks nei jėga, nei gražiuoju suvienyti, daug kas išeitį ir tvarkos garantą siejo su stiprėjančių atskirų karalysčių monarchais. Tačiau be išorinių kliūčių (popiežiaus ir imperatoriaus),
trukdžiusių karaliams sustiprinti savo valdžią, dar buvo ir stiprūs vidaus priešininkai. Pavyzdžiui, dabartinė Prancūzija viduramžiais buvo susiskaldžiusi į daugybę valdų ir teritorijų, kurias valdė ne tik Prancūzijos ir Anglijos karaliai, bet ir kitokie vietiniai valdovai – kunigaikščiai, grafai, hercogai ir kt., ir kiekvienas iš jų save laikė visateisiu valdų šeimininku. Didikų tarpusavio vaidai ir karai buvo įprastas dalykas. Bet jau XII amžiuje Prancūzijoje, taip pat ir kituose Europos kraštuose, prasidėjo karalių kova su nepaklusnia aukštuomene. Tos varžybos truko ne vieną šimtmetį ir įvairiuose kraštuose baigėsi skirtingai. Prancūzijoje pamažu įsitvirtino būtent absoliuti karaliaus valdžia, ypač suklestėjusi minėto karaliaus Liudviko XIV valdymo laikotarpiu. Tuo tarpu Anglijoje karalius ir aukštuomenė taip ir neįstengė įveikti vieni kitų, tačiau jiems pavyko pasiekti kompromisą ir pasidalyti valdžią. O štai Lenkijos ir Lietuvos valstybėje karalius taip ir neįgijo absoliučios valdžios, nes niekas iš aukštuomenės nenorėjo apriboti savo laisvių ir neparėmė karaliaus siekių sukurti stiprią valstybę, kuri galėtų sėkmingai priešintis išorės pavojams. Atrodo, kad šios valstybės žlugimas XVIII amžiuje buvo visai natūralus absoliutizmo atmetimo padarinys. Vis dėlto, kaip paaiškėjo vėliau kituose kraštuose, absoliutizmas nebuvo tinkama išeitis.

Kaip parodė laikas, absoliutizmas tebuvo laikina vertybė, kuri pasikeitus sąlygoms virto savo priešybe ir visuomenės raidos stabdžiu. Todėl tiek pat, kiek pagarbos nusipelno įvairių Europos kraštų karalių kova dėl savo valstybių suvienijimo, šiandien yra gerbiami ir kovotojai su absoliutizmu. XVIII amžiuje visuomenės pasipriešinimas absoliučiai valdžiai vis labiau smarkėjo, nes tuose kraštuose, kur karaliams pavyko įgyti absoliučią valdžią, jie ėmė ja piktnaudžiauti ir nebepaisyti visos valstybės interesų. Absoliutaus valdovo ir jo aplinkos požiūrį į savo valstybę ryškiai atspindi kito Prancūzijos karaliaus, Liudviko XV (1710–1774), valdymas. Pats būdamas bevalis ir tinginys, jis visai nesirūpino valstybės reikalais ir atidavė juos į savo meilužių, kurių turėjo begalę, rankas. Per tą laiką Prancūzija įsivėlė į nereikalingus karus, neteko beveik visų savo užjūrio valdų, šalies ekonomikoje viešpatavo chaosas. To meto dvasią gerai atspindi ši Liudvikui XV priskiriama frazė: „Po manęs – nors ir tvanas“.

Netinkamas absoliučių valdovų valdymas skatino žmones keisti savo nuomonę. Vis populiaresnė darėsi idėja, kad valdovas teisę valdyti gauna ne iš Dievo, bet iš žmonių. Ir jeigu jis valdo netinkamai, tai tų pačių žmonių sprendimu jis gali būti nušalintas nuo sosto ir pakeistas kitu, labiau tinkamu šiam darbui valdovu. Kitaip tariant, būtent priešinantis ir kritikuojant absoliutizmą ir buvo „prisimintas“ pagrindinis demokratijos principas. Šis principas iš esmės ir tapo Prancūzijos didžiosios revoliucijos idėjiniu pagrindu. Kaip žinoma, 1789 metų Prancūzijos didžioji revoliucija ne tik panaikino absoliutizmą tame krašte, bet ir padarė didžiulę įtaką tolesnei daugelio Europos valstybių raidai, paskatino jų visuomenes ir netgi pačius pažangiau mąstančius monarchus anksčiau arba vėliau taip pat imtis absoliučią valdžią riboti, rašyti konstitucijas ir diegti demokratinio valdymo principus.

Raktiniai žodžiai

• absoliutizmas
• absoliutizmas europoje
• liudvikas xv