7–9 dešimtmečio lietuvių novelė

Tema	Lietuvių kalba
Tipas	Straipsnis
Aprašymas	Istorinė–kulturinė XX amžiaus antrosios pusės situacija Lietuvoje. 7–9 dešimtmečio lietuvių novelistikos raida. Lyrinės prozos bruožai.
Patalpinta	2006-12-02
Parsisiuntė	1496
	Parsisiųsti8 KB

Išsamus aprašymas

7–9 dešimtmetyje lietuvių novelė išgyveno vadinamąjį „aukso amžių“– atgavus nepriklausomybę, sovietiniais laikais pripažintų rašytojų klasikų vardai nueina į užmarštį, o mažosios prozos kūriniai nepraranda aktualumo ir meninės įtaigos, jie lieka mūsų literatūros pasididžiavimais.
1956 metais įvyko Sovietų Sąjungos Komunistų partijos XX suvažiavimas, pasmerkęs Stalino asmenybės kultą–prasidėjo atšilimo laikotarpis. Baigėsi masinės represijos, prasidėjo reabilitacijos bylos, politiniai kaliniai ir tremtiniai grįšdavo iš lagerių. Tačiau Lietuvoje buvo vykdoma rusifikacija. Nuo mažų dienų vaikai ideologiškai apdorojami: verčiami stoti į spaliukų, pionierių, vėliau komjaunimo organizacijas. Buvo naikinamos tradicinės lietuvių vertybės ir doroviniai pagrindai.
Tačiau tuo laikotarpiu nepaprastai išaugo kultūros reikšmė, čia ėmė telktis tautos dvasinė energija: knygos išeidavo dideliais tiražais, rašytojų kūrybiniuose vakaruose salės būdavo pilnutėlės, žiūrovai veržte verždavosi į teatrų spektaklius ir t.t. Menas tapo viena iš tautos gyvybės teigimo formų, prisiėmė tiesos sakymo ir žmogiškų vertybių gynimo paskirtį.
Iš privalomujų socialistinio realizmo kanonų pirmiausiai ėmė vaduotis lietuvių poezija. Tačiau kai išblėso socializmo idealai ir revoliucinio atsinaujinimo perspektyva, poezija vis labiau depolitizavosi. Ji ėmė kalbėti apie dvasines vertybes, vidines žmogaus būsenas, egzistencinius klausimus, tautinės kultūros atmintį, žmogaus ir gamtos ryšį ir kitus dalykus, nepriklausomus nuo socialistinės tikrovės. Dėl sudėtingos metaforų ir asociasijų kalbos cenzūra mažai galėjo kontroliuoti poezijos raidą, ir poezija, palyginti su kitomis literatūros rūšimis, gavo didžiausią laisvę.
Prozos domėjimąsi objektyviais įvykiais ėmė skelbti jų poveikio žmonių santykiams ir jausmams analizė. Čia novelei priklauso pirmaujantis vaidmuo. Literatūrologo Alberto Zalatoriaus teigimu, joks kitas žanras taip sąžiningai, intensyviai ir kruopščiai neatliko besiformuojančių žmonių santykių, mąstysenos, papročių ir konfliktų žvalgybos.

2. 7–9 dešimtmečio lietuvių novelistikos raida

• Tradiciškai novele vadinamas trumpas prozos kūrinys, vaizduojantis vieną įvykį, pasižymintis vieninga veiksmo kryptimi, didėjančia įtampa ir netikėta, įspūdinga pabaiga. Nuo apsakymo skiriasi griežtesnia struktūra: apsakymas daugiau „pasakojimas“, novelė – „konstrukcija“.
• Lietuvių novelės istorijoje pastebimos dvi ryškiausios tradicijos – epinė Žemaitės ir lyrinė Jono Bliliūno.
• Nuo šeštojo dešimtmečio lietuvių novelistikoje akivaizdžiai stiprėja lyrinė tradicija, tai natūrali reakcija į pokario literatūros monumentalumą, charakterių schematiškumą.
• 1935 – 1940 metų kartos rašytojai į lietuvių literatūrą atsinešė senojo kaimo nykimo patirtį, vaikystės prisiminimų nuostalgiją (Romualdas Granauskas, Juozas Aputis, Bronius Radzevičius), jaunesni autoriai praturtino prozą ironiška pasaulėjauta (Saulius Šaltenis), trumpa emocijų išraiška (Bitė Vilimaitė), vaizduotės žaisme (Saulius Tomas Kondrotas), naujomis realistinio vaizdavimo priemonėmis (Antanas Ramonas, Vanda Juknaitė).
• Viena ryškiausių bendrųjų XX amžiaus prozos tendencijų yra deepizacija – epinių savybių praradimas ar jų reikšmės sumažėjimas, siužeto arba fabulos nykimas . Taipogi galima pastebėti, kad lyrinės savybės ryškėja.

3. Lyrinės prozos bruožai:

1. Lyrizmas yra susijęs su emocingumu.
2. Pasikeičia pats pasakojimo būdas – pasakojime ima dominuoti lyrikai būdingos struktūros: Veiksmai, įvykiai, aprašymai yra svarbūs ne patys savaime, o kaip žmogaus dvasinių būsenų raiškos būdai.

Raktiniai žodžiai

• lyrine proza
• novele
• lyrinė proza